Auksaplaukė pažadina Tadą. – Pervėlus klaidos pastebėjimas. – Smuklė. – Emisaras. – Gudriai pavartota tabakinė nutraukia ginčus ir nukreipia kalbą į tikras vėžes. – Avilynas. – Meškinas. – Pavojinga Tado ir Grafo padėtis. – Trys šūviai. – Ginčas del Sagalo ir Sanguškos šautuvų pasibaigia Horeškų vienvamzdžio naudai. – Bigosas. – Voiskio pasakojimas apie Doveikos ir Domeikos dvikovą nutrauktas katino siundymu. – Pabaiga pasakojimo apie Doveiką ir Domeiką.
Jūs vienmečiai didžiųjų mūsų pranokėjų,
Svitezy, Bieloviežoj, Paneriuos šlamėję,
Jūs girių milžinai, kur galvas vainikuotas,
Dabinot Mindaugui ir Vyteniui per puotas,
Ir Gediminui, kai kalnuose Panerių medžiojo,
Ir kai ant lokio kailio išdidus svajojo,
Klausydamas slaptingosios dainos Lizdeikos,
Skęstąs srovių garsuos Neries, skubios Vileikos,
Sapnavo jis užburtą vilką geležinį,
Ir kai dievų nugirdęs balsą pirmutinį,
Įkūrė Vilniaus miestą Lietuvoj galingą,
Kaip tarp vilkų ir stumbrų vilką paslaptingą!
Kaip Romos vilkė, Vilnius davė mums garsiuosius
Kęstutį, Algirdą ir jų ainius drąsiuosius,
Kurie garbingai kovės ir gerai medžiojo,
Ir mūsų priešus mušė ir žvėrių ieškojo.
Iš to medžioklės sapno mūs tėvai patyrė,
Kad Lietuvai reiks nuolat geležies ir girių.
Miškai! juk pastarasis net po jus medžiojo,
Karalius, kurs kepurę Vytauto nešiojo,
Karalius, Jogailaičių ainis paskutinis,
Gerbiąs senuosius papročius senos Tėvynės. –
Tėvynės medžiai! jei Dievai Aukštieji
Man duos jus pamatyti, prieteliai senieji,
Ar dar aš rasiu jus? Ar jus dar gina laikas?
Jus, po kuriais žaidžiau dar būdams mažas vaikas;
Ar sens Baublys galutinai dar nepranyko,
Kurio viduj laikai jau kambarį paliko,
Kur dvylika žmonių net gal vakarieniauti?
Ar Gojum Mindaugio dar neimta prekiauti?
O ten Ukrainoje pas Holovinskių rūmus
Ant Rosos kranto ar tebėr tasai platumas
Didžiosios liepos, po kuria uksmės nestoka,
Kada šokikų šimtas seną šokį šoka?
Paminklai mūsų! kiek kasmet jūs sunaikina
Pirkliai, Maskoliai, kiek svetur jūs išdangina!
Net paukščiams vietos nėr, ir jie dažnai jau tyli,
Net dainiams, kur miškus taip pat, kaip paukščiai, myli,
Juk liepa didžių girių dainiui daug kalbėjo,
Daug rimų davė! Ąžuolas dažnai gedėjo,
Kazokų dainiams suokiant godą seną, graudžią!
O aš po jums, medeliai, kiek dainų nuaudžiau!
Šaulys netikęs, kartais, kai draugai juokavo
Del mano blogo šūvio, kiek priaudžiau savo
Svajonių numylėtų, kai ramioj vietelėj,
Medžioklę užsimiršęs, sėdaus ant kelmelio.
Aplinkui samanos, kaip kilimas kaišytas,
Kurį kai kur sulaistė uogos sutraškytos,
O kiek toliau pakilę atkaitoj kalniukai,
Kuriuos rausvai dabino bruknių poteriukai.
Tamsu aplinkui buvo; šakos aukštumoje,
Lyg tamsūs ir nusvirę dèbesys kabojo;
O kai paliesdavo tą tamsią rūsį vėjas,
Audrų, griausmų, šauksmų, dejavimų globėjas,
Tai tokiu garsumu sugausdavo giružė,
Jog, rodės man, viršuj audringos jūrės ūžė.
Žemai lyg griuvėsiai: čia ąžuolas galiūnas,
Pargriuvęs gal toj vietoj šimtas metų pūna;
O aplink jį lyg būtų likučiai piliorių,
Sugriuvę medžių stuobriai, kyšo šiekštos storos.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.