Ponas Tadas135-136 psl. · apie 5 min.
Ketvirtoji knyga. Diplomatika ir medžioklė27% kūrinio
135 psl.

Karalius, Jogailaičių ainis paskutinis,

Gerbiąs senuosius papročius senos Tėvynės. –

Tėvynės medžiai! jei Dievai Aukštieji

Man duos jus pamatyti, prieteliai senieji,

Ar dar aš rasiu jus? Ar jus dar gina laikas?

Jus, po kuriais žaidžiau dar būdams mažas vaikas;

Ar sens Baublys galutinai dar nepranyko,

Kurio viduj laikai jau kambarį paliko,

Kur dvylika žmonių net gal vakarieniauti?

Ar Gojum Mindaugio dar neimta prekiauti?

O ten Ukrainoje pas Holovinskių rūmus

Ant Rosos kranto ar tebėr tasai platumas

Didžiosios liepos, po kuria uksmės nestoka,

Kada šokikų šimtas seną šokį šoka?

Paminklai mūsų! kiek kasmet jūs sunaikina

Pirkliai, Maskoliai, kiek svetur jūs išdangina!

Net paukščiams vietos nėr, ir jie dažnai jau tyli,

Net dainiams, kur miškus taip pat, kaip paukščiai, myli,

Juk liepa didžių girių dainiui daug kalbėjo,

Daug rimų davė! Ąžuolas dažnai gedėjo,

136 psl.

Kazokų dainiams suokiant godą seną, graudžią!

O aš po jums, medeliai, kiek dainų nuaudžiau!

Šaulys netikęs, kartais, kai draugai juokavo

Del mano blogo šūvio, kiek priaudžiau savo

Svajonių numylėtų, kai ramioj vietelėj,

Medžioklę užsimiršęs, sėdaus ant kelmelio.

Aplinkui samanos, kaip kilimas kaišytas,

Kurį kai kur sulaistė uogos sutraškytos,

O kiek toliau pakilę atkaitoj kalniukai,

Kuriuos rausvai dabino bruknių poteriukai.

Tamsu aplinkui buvo; šakos aukštumoje,

Lyg tamsūs ir nusvirę dèbesys kabojo;

O kai paliesdavo tą tamsią rūsį vėjas,

Audrų, griausmų, šauksmų, dejavimų globėjas,

Tai tokiu garsumu sugausdavo giružė,

Jog, rodės man, viršuj audringos jūrės ūžė.

Žemai lyg griuvėsiai: čia ąžuolas galiūnas,

Pargriuvęs gal toj vietoj šimtas metų pūna;

O aplink jį lyg būtų likučiai piliorių,

Sugriuvę medžių stuobriai, kyšo šiekštos storos.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl ketvirtosios knygos pradžioje poetas kreipiasi į Lietuvos girias ir kokie klausimai jį neramina?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Poetas girias vadina „Tėvynės medžiai“ ir primena, kad jos matė Mindaugą, Vytenį ir Gediminą, kuris Paneriuose sapnavo geležinį vilką ir įkūrė Vilnių. Miškai jam yra tautos istorijos liudininkai. Būdamas toli, jis klausia: „Ar dar aš rasiu jus?“, ar dar stovi Baublys, ar dar neprekiaujama Mindaugo gojumi. Jis skundžiasi, kad senuosius medžius kasmet naikina „Pirkliai, Maskoliai“. Paskui prisimena, kaip pats, prastas šaulys, sėdėdavo miške ir kūrė dainas. Šioje vietoje susijungia Tėvynės meilė, istorija ir emigranto ilgesys.

Rašiniui: TėvynėEmigracijaIstorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.