Karalius, Jogailaičių ainis paskutinis,
Gerbiąs senuosius papročius senos Tėvynės. –
Tėvynės medžiai! jei Dievai Aukštieji
Man duos jus pamatyti, prieteliai senieji,
Ar dar aš rasiu jus? Ar jus dar gina laikas?
Jus, po kuriais žaidžiau dar būdams mažas vaikas;
Ar sens Baublys galutinai dar nepranyko,
Kurio viduj laikai jau kambarį paliko,
Kur dvylika žmonių net gal vakarieniauti?
Ar Gojum Mindaugio dar neimta prekiauti?
O ten Ukrainoje pas Holovinskių rūmus
Ant Rosos kranto ar tebėr tasai platumas
Didžiosios liepos, po kuria uksmės nestoka,
Kada šokikų šimtas seną šokį šoka?
Paminklai mūsų! kiek kasmet jūs sunaikina
Pirkliai, Maskoliai, kiek svetur jūs išdangina!
Net paukščiams vietos nėr, ir jie dažnai jau tyli,
Net dainiams, kur miškus taip pat, kaip paukščiai, myli,
Juk liepa didžių girių dainiui daug kalbėjo,
Daug rimų davė! Ąžuolas dažnai gedėjo,
Kazokų dainiams suokiant godą seną, graudžią!
O aš po jums, medeliai, kiek dainų nuaudžiau!
Šaulys netikęs, kartais, kai draugai juokavo
Del mano blogo šūvio, kiek priaudžiau savo
Svajonių numylėtų, kai ramioj vietelėj,
Medžioklę užsimiršęs, sėdaus ant kelmelio.
Aplinkui samanos, kaip kilimas kaišytas,
Kurį kai kur sulaistė uogos sutraškytos,
O kiek toliau pakilę atkaitoj kalniukai,
Kuriuos rausvai dabino bruknių poteriukai.
Tamsu aplinkui buvo; šakos aukštumoje,
Lyg tamsūs ir nusvirę dèbesys kabojo;
O kai paliesdavo tą tamsią rūsį vėjas,
Audrų, griausmų, šauksmų, dejavimų globėjas,
Tai tokiu garsumu sugausdavo giružė,
Jog, rodės man, viršuj audringos jūrės ūžė.
Žemai lyg griuvėsiai: čia ąžuolas galiūnas,
Pargriuvęs gal toj vietoj šimtas metų pūna;
O aplink jį lyg būtų likučiai piliorių,
Sugriuvę medžių stuobriai, kyšo šiekštos storos.
Bet žvalgytis toliau dar tankumynų linkui
Baisu, nes ten gyvena girių šeimininkai,
Šernai, lokiai, vilkai; net netoli matyti
Kažkokio svečio kaulai, – kažkas sudraskyta.
Dar kartais ten sumirga pro šakų žalumą
Ragai du briedžio, kai jis daro šuolį ūmą,
Lyg prošvaista geltona medžių tarpais skrieja
Ir tarsi spindulys žalias šakas aplieja.
Ir vėl lomoj tyla. Tiktai genys eglyne
Vis beldžias, dirbdams savo darbą kasdieninį,
Tai čia, tai ten neliauja stuobrius vis kapoti,
Lyg vaikas pasislėpęs ūksi, kad ieškotų.
Arčiau su riešutu sau voveriukė tupi,
Kojukėm laiko, graužia, lyg jai nieks nerūpi;
Akis tiktai pridengus uodega ilgąja,
Bet niekam nepavyktų suklaidinti jąją.
Pamačius svečią, skraido ši miškų šokėja
Žaibu tarp medžių, net akis jos sekt nespėja;
Ir pagaliau pranyksta drevėj slėpiningoj
Lyg ta driada, radus medį giminingą.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.