Ponas Tadas136-138 psl. · apie 10 min.
Ketvirtoji knyga. Diplomatika ir medžioklė27% kūrinio
136 psl.

Kazokų dainiams suokiant godą seną, graudžią!

O aš po jums, medeliai, kiek dainų nuaudžiau!

Šaulys netikęs, kartais, kai draugai juokavo

Del mano blogo šūvio, kiek priaudžiau savo

Svajonių numylėtų, kai ramioj vietelėj,

Medžioklę užsimiršęs, sėdaus ant kelmelio.

Aplinkui samanos, kaip kilimas kaišytas,

Kurį kai kur sulaistė uogos sutraškytos,

O kiek toliau pakilę atkaitoj kalniukai,

Kuriuos rausvai dabino bruknių poteriukai.

Tamsu aplinkui buvo; šakos aukštumoje,

Lyg tamsūs ir nusvirę dèbesys kabojo;

O kai paliesdavo tą tamsią rūsį vėjas,

Audrų, griausmų, šauksmų, dejavimų globėjas,

Tai tokiu garsumu sugausdavo giružė,

Jog, rodės man, viršuj audringos jūrės ūžė.

Žemai lyg griuvėsiai: čia ąžuolas galiūnas,

Pargriuvęs gal toj vietoj šimtas metų pūna;

O aplink jį lyg būtų likučiai piliorių,

Sugriuvę medžių stuobriai, kyšo šiekštos storos.

137 psl.

Bet žvalgytis toliau dar tankumynų linkui

Baisu, nes ten gyvena girių šeimininkai,

Šernai, lokiai, vilkai; net netoli matyti

Kažkokio svečio kaulai, – kažkas sudraskyta.

Dar kartais ten sumirga pro šakų žalumą

Ragai du briedžio, kai jis daro šuolį ūmą,

Lyg prošvaista geltona medžių tarpais skrieja

Ir tarsi spindulys žalias šakas aplieja.

Ir vėl lomoj tyla. Tiktai genys eglyne

Vis beldžias, dirbdams savo darbą kasdieninį,

Tai čia, tai ten neliauja stuobrius vis kapoti,

Lyg vaikas pasislėpęs ūksi, kad ieškotų.

Arčiau su riešutu sau voveriukė tupi,

Kojukėm laiko, graužia, lyg jai nieks nerūpi;

Akis tiktai pridengus uodega ilgąja,

Bet niekam nepavyktų suklaidinti jąją.

Pamačius svečią, skraido ši miškų šokėja

Žaibu tarp medžių, net akis jos sekt nespėja;

Ir pagaliau pranyksta drevėj slėpiningoj

Lyg ta driada, radus medį giminingą.

138 psl.

Ir vėl tyla.

Tik štai šakutė šutraškėjo

Ir tarp šermukšnių raudonųjų sumirgėjęs,

Aiškiau nei uogos šviečia jaunas ten veidelis:

Tai uogų, riešutų raškytoja – mergelė.

Rėkštutę tur raudonų bruknių prisirinkus,

Kurių spalva jos lūpų spalvai atatinka;

Šalia jos stovi lazdą lenkdamas vaikinas,

O ji jau riešutus neprilenktus dar skina.

Bet štai išgirsta ragą ir kad šunes loja:

Supranta, kad šauliai jau netoli medžioja,

Tad tuoj tankynėj slepias, išgąstį patyrę,

Ir nyksta iš akių kaip du dievaičiai girių.

Jau juda Soplicovas. Bet anei lojimas

Šunų, girgždėjims durų, nei žirgų žvengimas,

Net rago garsas, ėmęs į medžioklę šaukti,

Nestengė Tado iš jo patalo ištraukti;

Nenusitaisęs lovoj kaip ežiuks miegojo.

Dvare jo iš jaunųjų niekas neieškojo,

Tik savo reikalais skubėjo, kur reikėjo,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.