Ponas Tadas137-139 psl. · apie 10 min.
Ketvirtoji knyga. Diplomatika ir medžioklė28% kūrinio
137 psl.

Bet žvalgytis toliau dar tankumynų linkui

Baisu, nes ten gyvena girių šeimininkai,

Šernai, lokiai, vilkai; net netoli matyti

Kažkokio svečio kaulai, – kažkas sudraskyta.

Dar kartais ten sumirga pro šakų žalumą

Ragai du briedžio, kai jis daro šuolį ūmą,

Lyg prošvaista geltona medžių tarpais skrieja

Ir tarsi spindulys žalias šakas aplieja.

Ir vėl lomoj tyla. Tiktai genys eglyne

Vis beldžias, dirbdams savo darbą kasdieninį,

Tai čia, tai ten neliauja stuobrius vis kapoti,

Lyg vaikas pasislėpęs ūksi, kad ieškotų.

Arčiau su riešutu sau voveriukė tupi,

Kojukėm laiko, graužia, lyg jai nieks nerūpi;

Akis tiktai pridengus uodega ilgąja,

Bet niekam nepavyktų suklaidinti jąją.

Pamačius svečią, skraido ši miškų šokėja

Žaibu tarp medžių, net akis jos sekt nespėja;

Ir pagaliau pranyksta drevėj slėpiningoj

Lyg ta driada, radus medį giminingą.

138 psl.

Ir vėl tyla.

Tik štai šakutė šutraškėjo

Ir tarp šermukšnių raudonųjų sumirgėjęs,

Aiškiau nei uogos šviečia jaunas ten veidelis:

Tai uogų, riešutų raškytoja – mergelė.

Rėkštutę tur raudonų bruknių prisirinkus,

Kurių spalva jos lūpų spalvai atatinka;

Šalia jos stovi lazdą lenkdamas vaikinas,

O ji jau riešutus neprilenktus dar skina.

Bet štai išgirsta ragą ir kad šunes loja:

Supranta, kad šauliai jau netoli medžioja,

Tad tuoj tankynėj slepias, išgąstį patyrę,

Ir nyksta iš akių kaip du dievaičiai girių.

Jau juda Soplicovas. Bet anei lojimas

Šunų, girgždėjims durų, nei žirgų žvengimas,

Net rago garsas, ėmęs į medžioklę šaukti,

Nestengė Tado iš jo patalo ištraukti;

Nenusitaisęs lovoj kaip ežiuks miegojo.

Dvare jo iš jaunųjų niekas neieškojo,

Tik savo reikalais skubėjo, kur reikėjo,

139 psl.

Ir niekam tas miegalius draugas nerūpėjo.

Jis knarkė. Pro langinės piaustinėtą skylę

Saulutė spindulių auksuotų pluokštą pylė,

Ugnies ražais jie krito miegančiam ant veido.

Norėjo dar užmigt jis, bet šviesa neleido;

O dar, be to, išgirdo lengvą subeldimą.

Nubudo tad. O linksmas buvo nubudimas.

Vikrus kaip paukštis jautės ir lengvai kvėpavo,

Laimingas buvo, juokės net dabar iš savo

Minčių, del meilės žodžių, kur dar vakar sakė,

Vėl dūsavo ir kaito, o širdis jo plakė.

Langan pažvelgė: kas ten?! spindulių gausybėj,

Toj lango širdyje akutės dvi sužibo,

Plačiai pravertos, antakiai net pasikėlę,

Taip pat, kaip iš šviesos pažvelgiant į šešėlį;

Dar taipgi pastebėjo mažąją rankytę,

Kai spindulius akims norėta sulaikyti;

Akims nuo spindulių apginti jos pirštukai,

Raudonai giedravo prieš saulėtą skyliukę.

Taip pat lūputės gražios matėsi iš tolo

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.