Ponas Tadas12-14 psl. · apie 10 min.
Pirmoji knyga. Ūkis3% kūrinio
12 psl.

Ir, kad Teisėjas gerbia ją, visi žinojo.

Jis niekada neleido užsimiršt jaunimui

Pagerbti protą, valdžią, amžių, prigimimą,

Jis sakė: »Ta tvarka namai ir tautos kyla,

O ją praradus tautos ir namai išdyla«.

Tad prie tvarkos namiškiai ir tarnai priprato

Ir, būdavo, gentis ar svečias, tuoj pamato

Tą tvarką, jei tiktai į tuos namus pakliūva,

Nes papročiai senoviški ik šiol ten buvo.

Neilgai sveikinos su broliavaikiu savo

Teisėjas – davė ranką – Tadas pabučiavo –

Veidan dar pabučiavo ženklan giminystės...

Ir nors ne daug kalbėjo del svečių draugystės,

Tačiau iš ašarų, kurios skubiai riedėjo,

Matyti, Poną Tadą jis labai mylėjo.

Tuoj páskui šeimininką iš namų ir šilo,

Iš pievų ir ganyklų visa eit pakilo.

Čionai parbėga pulkas bliaunančių avelių,

Didžiulį dulkių stulpą keldamas nuo kelio;

Tenai Tiroliaus karvės su tarškučiais žengia,

13 psl.

O dar toliau arkliai parbėga, garsiai žvengia;

Prie šulinio tai visa bėga, gerti laukia,

O svirtis girgžda tik ir vandenį jiems traukia.

Teisėjas, nors nuvargęs su svečiais per dieną,

Bet šeimininko darbą dirba jis vis viena:

Nueina gyvulių į tvartus pažiūrėti,

Nes vien tarnais negalima juk patikėti;

Teisėjas žino, kad kai ponas apsižiūri,

Tai ir tarnai geriau jam gyvulius prižiūri.

Šauklys Protazas, Voiskis dar drauge stovėjo

Su žvakėms priemenioj ir kažką ten šnekėjo;

Lyg rodos barėsi, nes, mat, to šauklio būta

Sau žmogaus, – jis savaip sutvarkė butą,

Kur vaišinti svečius pons Voiskis paketino;

Protazas net baldus į pilį nudangino,

Kuri iš tolo matės. Voiskis tad turėjo

Atsiprašyt Teisėjo; tas nusistebėjo,

Paklausė, kam tos permainos, bet ką daryti,

Reikėjo jam taip pat svečių atsiprašyti,

Ir vest svečius į pilį; o keliu mėgino

14 psl.

Teisėjui Voiskis aiškinti, kodel jie nudangino

Baldus ten: juk dvare nerast taip didžią salę,

Dvare esą svečių tiek sutalpint negali,

Pily gi didžios menės, puikiai užsilaikę

Visi skliautai, – tiesa, pilis sena, palaikė,

Langai jau be rėmų ir siena jau įlinkus,

Tačiau ten vyno rūsys, vaišint tad pritinka...

Kalbėdamas žiūrėjo į akis Teisėjui,

Matyt, kitokių priežasčių jis dar turėjo.

Už poros varsnų matos, ten už dvaro sodo,

Pilis apleista, bet dar savo bokštus rodo –

Tai giminės Horeškų senas palikimas,

Kurios valdovas žuvo krašto sumišimuos;

Tie turtai sunaikinta tai valdžios žiaurumo,

Tai teismo nusprendimų, genčių nerangumo;

Jų dalį tolimieji gentys pasirinko,

O kiek dar turtų liko, valdė skolininkai.

Tiktai pilies paimti niekas nenorėjo,

Nes joks bajoras jos valdyti netesėjo;

Bet jos panūdo Grafas, artimas kaimynas,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.