Ir vėl tyla.
Tik štai šakutė šutraškėjo
Ir tarp šermukšnių raudonųjų sumirgėjęs,
Aiškiau nei uogos šviečia jaunas ten veidelis:
Tai uogų, riešutų raškytoja – mergelė.
Rėkštutę tur raudonų bruknių prisirinkus,
Kurių spalva jos lūpų spalvai atatinka;
Šalia jos stovi lazdą lenkdamas vaikinas,
O ji jau riešutus neprilenktus dar skina.
Bet štai išgirsta ragą ir kad šunes loja:
Supranta, kad šauliai jau netoli medžioja,
Tad tuoj tankynėj slepias, išgąstį patyrę,
Ir nyksta iš akių kaip du dievaičiai girių.
Jau juda Soplicovas. Bet anei lojimas
Šunų, girgždėjims durų, nei žirgų žvengimas,
Net rago garsas, ėmęs į medžioklę šaukti,
Nestengė Tado iš jo patalo ištraukti;
Nenusitaisęs lovoj kaip ežiuks miegojo.
Dvare jo iš jaunųjų niekas neieškojo,
Tik savo reikalais skubėjo, kur reikėjo,
Ir niekam tas miegalius draugas nerūpėjo.
Jis knarkė. Pro langinės piaustinėtą skylę
Saulutė spindulių auksuotų pluokštą pylė,
Ugnies ražais jie krito miegančiam ant veido.
Norėjo dar užmigt jis, bet šviesa neleido;
O dar, be to, išgirdo lengvą subeldimą.
Nubudo tad. O linksmas buvo nubudimas.
Vikrus kaip paukštis jautės ir lengvai kvėpavo,
Laimingas buvo, juokės net dabar iš savo
Minčių, del meilės žodžių, kur dar vakar sakė,
Vėl dūsavo ir kaito, o širdis jo plakė.
Langan pažvelgė: kas ten?! spindulių gausybėj,
Toj lango širdyje akutės dvi sužibo,
Plačiai pravertos, antakiai net pasikėlę,
Taip pat, kaip iš šviesos pažvelgiant į šešėlį;
Dar taipgi pastebėjo mažąją rankytę,
Kai spindulius akims norėta sulaikyti;
Akims nuo spindulių apginti jos pirštukai,
Raudonai giedravo prieš saulėtą skyliukę.
Taip pat lūputės gražios matėsi iš tolo
Ir dantys švietė, kaip eilė baltų karolių,
Ir veidas spinduliuose rodė pilną grožį,
Kaip ta rausvai liepsnojanti pražydus rožė.
Nematoms Tadas sau pasienyje gulėjo
Ir tam regėjimui labai nusistebėjo,
Šalia tas vaizdas buvo veik ties veidu jojo.
Gal, manė, taip iš tikro, gal gi tik svajojo
Apie veidelį, kūdikystėj dar sapnuotą,
Kol buvo siela dar neslegiama, sparnuota.
Veidelis kiek pasilenkė; ir jis pamatė,
Kadais matytą jau, pažino ir suprato,
Kad buvo ji: plaukai tie pats trumpi, auksuoti,
Pluošteliais susukti, dar vos sugarbiniuoti,
Galvutei papilotai tik spalvų pridėjo
Ir, kaip paveiksle šventojo, jinai blizgėjo.
Pakilo jis, bet matymo jau ten nebuvo,
Gal jo tad išsigando ir staiga pražuvo!
Išgirdo tik, kai į langinę sudunksnojo
Ir sako: »Kelkis Tamsta, jau kiti medžioja,
O Tamsta pamigai«. Langinę suvertinę
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.