Ir niekam tas miegalius draugas nerūpėjo.
Jis knarkė. Pro langinės piaustinėtą skylę
Saulutė spindulių auksuotų pluokštą pylė,
Ugnies ražais jie krito miegančiam ant veido.
Norėjo dar užmigt jis, bet šviesa neleido;
O dar, be to, išgirdo lengvą subeldimą.
Nubudo tad. O linksmas buvo nubudimas.
Vikrus kaip paukštis jautės ir lengvai kvėpavo,
Laimingas buvo, juokės net dabar iš savo
Minčių, del meilės žodžių, kur dar vakar sakė,
Vėl dūsavo ir kaito, o širdis jo plakė.
Langan pažvelgė: kas ten?! spindulių gausybėj,
Toj lango širdyje akutės dvi sužibo,
Plačiai pravertos, antakiai net pasikėlę,
Taip pat, kaip iš šviesos pažvelgiant į šešėlį;
Dar taipgi pastebėjo mažąją rankytę,
Kai spindulius akims norėta sulaikyti;
Akims nuo spindulių apginti jos pirštukai,
Raudonai giedravo prieš saulėtą skyliukę.
Taip pat lūputės gražios matėsi iš tolo
Ir dantys švietė, kaip eilė baltų karolių,
Ir veidas spinduliuose rodė pilną grožį,
Kaip ta rausvai liepsnojanti pražydus rožė.
Nematoms Tadas sau pasienyje gulėjo
Ir tam regėjimui labai nusistebėjo,
Šalia tas vaizdas buvo veik ties veidu jojo.
Gal, manė, taip iš tikro, gal gi tik svajojo
Apie veidelį, kūdikystėj dar sapnuotą,
Kol buvo siela dar neslegiama, sparnuota.
Veidelis kiek pasilenkė; ir jis pamatė,
Kadais matytą jau, pažino ir suprato,
Kad buvo ji: plaukai tie pats trumpi, auksuoti,
Pluošteliais susukti, dar vos sugarbiniuoti,
Galvutei papilotai tik spalvų pridėjo
Ir, kaip paveiksle šventojo, jinai blizgėjo.
Pakilo jis, bet matymo jau ten nebuvo,
Gal jo tad išsigando ir staiga pražuvo!
Išgirdo tik, kai į langinę sudunksnojo
Ir sako: »Kelkis Tamsta, jau kiti medžioja,
O Tamsta pamigai«. Langinę suvertinę
Jis tuoj pastūmė, ir graižai susikabinę
Atšoko ir į sienas garsiai subildėjo;
Pro langą susimąstęs dar aplink žiūrėjo,
Bet niekur jo akims jinai jau nesirodė.
Nuo lango netoliese, paliai pradžią sodo,
Parkanas buvo apyniais apsikabinęs,
Jie kiek judėjo; priežastį rast ten mėgino:
Gal vėjo, o gal rankų paliesti jų lapai?
Tad Tadas žvalgos, rymo prilaikydams kvapą,
Į sodą neina, prie burnos pirštu pridėtu
Tylos palaikymui, įsako sau tylėti;
Paskui ūmai pirštu suduoda sau į kaktą,
Lyg ieško atminimų pamirštųjų rakto;
Paskui kramtyt pirštus iki kraujų įniko
Ir jau visu balsu: »gerai man taip!« suriko.
Kieme, kur kiek anksčiau garsų daugybė pynės,
Dabar ramu, tylu, lyg užmirštam kapyne;
Visi medžiot išėjo. Tadas tad nutaikė
Ausis, ir prie ausų sugaubęs delnus laikė
Klausydams, kol iš girios aidas atskambėjo
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.