Ir dantys švietė, kaip eilė baltų karolių,
Ir veidas spinduliuose rodė pilną grožį,
Kaip ta rausvai liepsnojanti pražydus rožė.
Nematoms Tadas sau pasienyje gulėjo
Ir tam regėjimui labai nusistebėjo,
Šalia tas vaizdas buvo veik ties veidu jojo.
Gal, manė, taip iš tikro, gal gi tik svajojo
Apie veidelį, kūdikystėj dar sapnuotą,
Kol buvo siela dar neslegiama, sparnuota.
Veidelis kiek pasilenkė; ir jis pamatė,
Kadais matytą jau, pažino ir suprato,
Kad buvo ji: plaukai tie pats trumpi, auksuoti,
Pluošteliais susukti, dar vos sugarbiniuoti,
Galvutei papilotai tik spalvų pridėjo
Ir, kaip paveiksle šventojo, jinai blizgėjo.
Pakilo jis, bet matymo jau ten nebuvo,
Gal jo tad išsigando ir staiga pražuvo!
Išgirdo tik, kai į langinę sudunksnojo
Ir sako: »Kelkis Tamsta, jau kiti medžioja,
O Tamsta pamigai«. Langinę suvertinę
Jis tuoj pastūmė, ir graižai susikabinę
Atšoko ir į sienas garsiai subildėjo;
Pro langą susimąstęs dar aplink žiūrėjo,
Bet niekur jo akims jinai jau nesirodė.
Nuo lango netoliese, paliai pradžią sodo,
Parkanas buvo apyniais apsikabinęs,
Jie kiek judėjo; priežastį rast ten mėgino:
Gal vėjo, o gal rankų paliesti jų lapai?
Tad Tadas žvalgos, rymo prilaikydams kvapą,
Į sodą neina, prie burnos pirštu pridėtu
Tylos palaikymui, įsako sau tylėti;
Paskui ūmai pirštu suduoda sau į kaktą,
Lyg ieško atminimų pamirštųjų rakto;
Paskui kramtyt pirštus iki kraujų įniko
Ir jau visu balsu: »gerai man taip!« suriko.
Kieme, kur kiek anksčiau garsų daugybė pynės,
Dabar ramu, tylu, lyg užmirštam kapyne;
Visi medžiot išėjo. Tadas tad nutaikė
Ausis, ir prie ausų sugaubęs delnus laikė
Klausydams, kol iš girios aidas atskambėjo
Medžiotojų ragų sparnais lengvučio vėjo.
Arklidėj Tadui žirgas buvo pabalnotas,
Tad griebęs šautuvą, skubiai, net nežabotu
Išjojo smuklių link, kurios greta stovėjo
Šalia koplyčios, kur šauliai sueit turėjo.
Tos smuklės buvo dviejų gretimų kaimynų,
Ir rodėsi viena kitai langais grasino;
Viena – pilies valdovo – krypsta iš senumo,
Nauja – Soplicos pastatyta ant piktumo.
Anoj, kaip savo rūmuos, skrydavo Gervazas,
O šioj – pirmojoj vietoj – būdavo Protazas.
Mažai kuo skyrės savo išvaizda naujoji,
Tuo pat dar pavyzdžiu statyta, kaip senoji,
Kuris dar Tiro miesto priimtas rentėjų,
Paskui gi į pasaulį per žydus išėjo,
Architektūros šios kitur jau net nežino,
O Lietuvon su žydais ji atsidangino.
Ir smuklė šonais daro vaizdą nevienokį:
Čionai lyg laivas, ten lyg dievnamis keistokas.
Iš tikro, ji kaip Nojaus laivas sutvarkyta:
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.