Jis tuoj pastūmė, ir graižai susikabinę
Atšoko ir į sienas garsiai subildėjo;
Pro langą susimąstęs dar aplink žiūrėjo,
Bet niekur jo akims jinai jau nesirodė.
Nuo lango netoliese, paliai pradžią sodo,
Parkanas buvo apyniais apsikabinęs,
Jie kiek judėjo; priežastį rast ten mėgino:
Gal vėjo, o gal rankų paliesti jų lapai?
Tad Tadas žvalgos, rymo prilaikydams kvapą,
Į sodą neina, prie burnos pirštu pridėtu
Tylos palaikymui, įsako sau tylėti;
Paskui ūmai pirštu suduoda sau į kaktą,
Lyg ieško atminimų pamirštųjų rakto;
Paskui kramtyt pirštus iki kraujų įniko
Ir jau visu balsu: »gerai man taip!« suriko.
Kieme, kur kiek anksčiau garsų daugybė pynės,
Dabar ramu, tylu, lyg užmirštam kapyne;
Visi medžiot išėjo. Tadas tad nutaikė
Ausis, ir prie ausų sugaubęs delnus laikė
Klausydams, kol iš girios aidas atskambėjo
Medžiotojų ragų sparnais lengvučio vėjo.
Arklidėj Tadui žirgas buvo pabalnotas,
Tad griebęs šautuvą, skubiai, net nežabotu
Išjojo smuklių link, kurios greta stovėjo
Šalia koplyčios, kur šauliai sueit turėjo.
Tos smuklės buvo dviejų gretimų kaimynų,
Ir rodėsi viena kitai langais grasino;
Viena – pilies valdovo – krypsta iš senumo,
Nauja – Soplicos pastatyta ant piktumo.
Anoj, kaip savo rūmuos, skrydavo Gervazas,
O šioj – pirmojoj vietoj – būdavo Protazas.
Mažai kuo skyrės savo išvaizda naujoji,
Tuo pat dar pavyzdžiu statyta, kaip senoji,
Kuris dar Tiro miesto priimtas rentėjų,
Paskui gi į pasaulį per žydus išėjo,
Architektūros šios kitur jau net nežino,
O Lietuvon su žydais ji atsidangino.
Ir smuklė šonais daro vaizdą nevienokį:
Čionai lyg laivas, ten lyg dievnamis keistokas.
Iš tikro, ji kaip Nojaus laivas sutvarkyta:
Vienam gale įvairūs gyvuliai matyti,
Aukščiau tai paukščių skyrius randasi visokių,
Ir net šliužų, vabzdžių toje daly nestoka,
O jei žiurėsi į jos dievnamišką šoną, –
Ji panaši garsiai kūrybai Saliamono,
Kuria Hiramo meistrai ypač pagarsėjo,
Kai į Sioną dievnamio statyt atėjo.
Tai ta statyba žymis Žydų sinagogos,
Ji palietė net ir smukles ir smuklių stogus.
Smailus šiaudų ir gontų stogas užraitytas,
Atrodo kaip kepurė žydo sulankyta.
Aplinkui smuklę eina gonkos išilginės,
Jų stogas remiasi senais stulpais mediniais.
Stulpai tie, vaisius architektų sumanumo,
Tvirtai vis laikos, nors pajuodę nuo senumo,
Kaip Pizos bokštas, jie pakrypę kiek į šalį,
Kitoki negu Graikų, nes be pjedestalų
Ir be kapitelių. Viršuj dar įdubimai
Yra, kurie statybos Gotų jau sekimas.
Pastogėje pagražinimų daug matyti,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką dviejų smuklių aprašymas ir Jankelio vaidmuo parodo apie Soplicų ir Horeškų nesantaiką?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Smuklės stovi greta ir tarsi grasina viena kitai langais: senoji priklauso pilies valdovui, naujoji pastatyta Soplicos „ant piktumo“. Vienoje sėdi Gervazas, kitoje Protazas, todėl net užeigos tęsia giminių vaidą. Jankelis, laikantis abi smukles nuomai, jas sutaikė: jį gerbia abiejų pusių šalininkai, prieš jį nurimsta ir Gervazas, ir Protazas. Nesantaika apima visą apylinkę, o taikdariu tampa pašalinis žmogus.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.