Ponas Tadas137-144 psl. · apie 25 min.
Ketvirtoji knyga. Diplomatika ir medžioklė29% kūrinio
137 psl.

Bet žvalgytis toliau dar tankumynų linkui

Baisu, nes ten gyvena girių šeimininkai,

Šernai, lokiai, vilkai; net netoli matyti

Kažkokio svečio kaulai, – kažkas sudraskyta.

Dar kartais ten sumirga pro šakų žalumą

Ragai du briedžio, kai jis daro šuolį ūmą,

Lyg prošvaista geltona medžių tarpais skrieja

Ir tarsi spindulys žalias šakas aplieja.

Ir vėl lomoj tyla. Tiktai genys eglyne

Vis beldžias, dirbdams savo darbą kasdieninį,

Tai čia, tai ten neliauja stuobrius vis kapoti,

Lyg vaikas pasislėpęs ūksi, kad ieškotų.

Arčiau su riešutu sau voveriukė tupi,

Kojukėm laiko, graužia, lyg jai nieks nerūpi;

Akis tiktai pridengus uodega ilgąja,

Bet niekam nepavyktų suklaidinti jąją.

Pamačius svečią, skraido ši miškų šokėja

Žaibu tarp medžių, net akis jos sekt nespėja;

Ir pagaliau pranyksta drevėj slėpiningoj

Lyg ta driada, radus medį giminingą.

138 psl.

Ir vėl tyla.

Tik štai šakutė šutraškėjo

Ir tarp šermukšnių raudonųjų sumirgėjęs,

Aiškiau nei uogos šviečia jaunas ten veidelis:

Tai uogų, riešutų raškytoja – mergelė.

Rėkštutę tur raudonų bruknių prisirinkus,

Kurių spalva jos lūpų spalvai atatinka;

Šalia jos stovi lazdą lenkdamas vaikinas,

O ji jau riešutus neprilenktus dar skina.

Bet štai išgirsta ragą ir kad šunes loja:

Supranta, kad šauliai jau netoli medžioja,

Tad tuoj tankynėj slepias, išgąstį patyrę,

Ir nyksta iš akių kaip du dievaičiai girių.

Jau juda Soplicovas. Bet anei lojimas

Šunų, girgždėjims durų, nei žirgų žvengimas,

Net rago garsas, ėmęs į medžioklę šaukti,

Nestengė Tado iš jo patalo ištraukti;

Nenusitaisęs lovoj kaip ežiuks miegojo.

Dvare jo iš jaunųjų niekas neieškojo,

Tik savo reikalais skubėjo, kur reikėjo,

139 psl.

Ir niekam tas miegalius draugas nerūpėjo.

Jis knarkė. Pro langinės piaustinėtą skylę

Saulutė spindulių auksuotų pluokštą pylė,

Ugnies ražais jie krito miegančiam ant veido.

Norėjo dar užmigt jis, bet šviesa neleido;

O dar, be to, išgirdo lengvą subeldimą.

Nubudo tad. O linksmas buvo nubudimas.

Vikrus kaip paukštis jautės ir lengvai kvėpavo,

Laimingas buvo, juokės net dabar iš savo

Minčių, del meilės žodžių, kur dar vakar sakė,

Vėl dūsavo ir kaito, o širdis jo plakė.

Langan pažvelgė: kas ten?! spindulių gausybėj,

Toj lango širdyje akutės dvi sužibo,

Plačiai pravertos, antakiai net pasikėlę,

Taip pat, kaip iš šviesos pažvelgiant į šešėlį;

Dar taipgi pastebėjo mažąją rankytę,

Kai spindulius akims norėta sulaikyti;

Akims nuo spindulių apginti jos pirštukai,

Raudonai giedravo prieš saulėtą skyliukę.

Taip pat lūputės gražios matėsi iš tolo

140 psl.

Ir dantys švietė, kaip eilė baltų karolių,

Ir veidas spinduliuose rodė pilną grožį,

Kaip ta rausvai liepsnojanti pražydus rožė.

Nematoms Tadas sau pasienyje gulėjo

Ir tam regėjimui labai nusistebėjo,

Šalia tas vaizdas buvo veik ties veidu jojo.

Gal, manė, taip iš tikro, gal gi tik svajojo

Apie veidelį, kūdikystėj dar sapnuotą,

Kol buvo siela dar neslegiama, sparnuota.

Veidelis kiek pasilenkė; ir jis pamatė,

Kadais matytą jau, pažino ir suprato,

Kad buvo ji: plaukai tie pats trumpi, auksuoti,

Pluošteliais susukti, dar vos sugarbiniuoti,

Galvutei papilotai tik spalvų pridėjo

Ir, kaip paveiksle šventojo, jinai blizgėjo.

Pakilo jis, bet matymo jau ten nebuvo,

Gal jo tad išsigando ir staiga pražuvo!

Išgirdo tik, kai į langinę sudunksnojo

Ir sako: »Kelkis Tamsta, jau kiti medžioja,

O Tamsta pamigai«. Langinę suvertinę

141 psl.

Jis tuoj pastūmė, ir graižai susikabinę

Atšoko ir į sienas garsiai subildėjo;

Pro langą susimąstęs dar aplink žiūrėjo,

Bet niekur jo akims jinai jau nesirodė.

Nuo lango netoliese, paliai pradžią sodo,

Parkanas buvo apyniais apsikabinęs,

Jie kiek judėjo; priežastį rast ten mėgino:

Gal vėjo, o gal rankų paliesti jų lapai?

Tad Tadas žvalgos, rymo prilaikydams kvapą,

Į sodą neina, prie burnos pirštu pridėtu

Tylos palaikymui, įsako sau tylėti;

Paskui ūmai pirštu suduoda sau į kaktą,

Lyg ieško atminimų pamirštųjų rakto;

Paskui kramtyt pirštus iki kraujų įniko

Ir jau visu balsu: »gerai man taip!« suriko.

Kieme, kur kiek anksčiau garsų daugybė pynės,

Dabar ramu, tylu, lyg užmirštam kapyne;

Visi medžiot išėjo. Tadas tad nutaikė

Ausis, ir prie ausų sugaubęs delnus laikė

Klausydams, kol iš girios aidas atskambėjo

142 psl.

Medžiotojų ragų sparnais lengvučio vėjo.

Arklidėj Tadui žirgas buvo pabalnotas,

Tad griebęs šautuvą, skubiai, net nežabotu

Išjojo smuklių link, kurios greta stovėjo

Šalia koplyčios, kur šauliai sueit turėjo.

Tos smuklės buvo dviejų gretimų kaimynų,

Ir rodėsi viena kitai langais grasino;

Viena – pilies valdovo – krypsta iš senumo,

Nauja – Soplicos pastatyta ant piktumo.

Anoj, kaip savo rūmuos, skrydavo Gervazas,

O šioj – pirmojoj vietoj – būdavo Protazas.

Mažai kuo skyrės savo išvaizda naujoji,

Tuo pat dar pavyzdžiu statyta, kaip senoji,

Kuris dar Tiro miesto priimtas rentėjų,

Paskui gi į pasaulį per žydus išėjo,

Architektūros šios kitur jau net nežino,

O Lietuvon su žydais ji atsidangino.

Ir smuklė šonais daro vaizdą nevienokį:

Čionai lyg laivas, ten lyg dievnamis keistokas.

Iš tikro, ji kaip Nojaus laivas sutvarkyta:

143 psl.

Vienam gale įvairūs gyvuliai matyti,

Aukščiau tai paukščių skyrius randasi visokių,

Ir net šliužų, vabzdžių toje daly nestoka,

O jei žiurėsi į jos dievnamišką šoną, –

Ji panaši garsiai kūrybai Saliamono,

Kuria Hiramo meistrai ypač pagarsėjo,

Kai į Sioną dievnamio statyt atėjo.

Tai ta statyba žymis Žydų sinagogos,

Ji palietė net ir smukles ir smuklių stogus.

Smailus šiaudų ir gontų stogas užraitytas,

Atrodo kaip kepurė žydo sulankyta.

Aplinkui smuklę eina gonkos išilginės,

Jų stogas remiasi senais stulpais mediniais.

Stulpai tie, vaisius architektų sumanumo,

Tvirtai vis laikos, nors pajuodę nuo senumo,

Kaip Pizos bokštas, jie pakrypę kiek į šalį,

Kitoki negu Graikų, nes be pjedestalų

Ir be kapitelių. Viršuj dar įdubimai

Yra, kurie statybos Gotų jau sekimas.

Pastogėje pagražinimų daug matyti,

144 psl.

Bet jie ne kaltu išduobti, neištašyti,

O tik, kaip tie žvakynai šabo, drožinėti;

Žemyn nusvirę, apvaliai išpiaustinėti

Lyg ragas, kur prie kaktos žydai prikabina,

Kai meldžias, ir kurį jie tefilim vadina;

Trumpai: iš tolo žiūrint, smuklė susikraipius

Į žydą panaši, kai poteriaudams staipos:

Kepurė – stogas, ta pastogė sutaršyta –

Barzda, tos sienos juodos, dūmais aprūkytos –

Drabužiai, tefilim – tai marginiai pastogėj.

Net smuklės viduryje sekta sinagoga.

Vienoj jos pusėj kambariai mažučiai tinka

Tiktai dėliai ponių ir ponų keliauninkų,

Kitoj didžiulė salė. Stalas siauras, vienas

Išilgai salę eina netoliese sienos;

Panašūs stalui tam, aplinkui susirinkę

Suolai, lyg jo vaikai.

Ant tų suolų aplinkui

Kaimiečiai ir bajorai smulkesni sėdėjo,

Tik ekonomas vietą atskirą turėjo.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką dviejų smuklių aprašymas ir Jankelio vaidmuo parodo apie Soplicų ir Horeškų nesantaiką?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Smuklės stovi greta ir tarsi grasina viena kitai langais: senoji priklauso pilies valdovui, naujoji pastatyta Soplicos „ant piktumo“. Vienoje sėdi Gervazas, kitoje Protazas, todėl net užeigos tęsia giminių vaidą. Jankelis, laikantis abi smukles nuomai, jas sutaikė: jį gerbia abiejų pusių šalininkai, prieš jį nurimsta ir Gervazas, ir Protazas. Nesantaika apima visą apylinkę, o taikdariu tampa pašalinis žmogus.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.