Bet jie ne kaltu išduobti, neištašyti,
O tik, kaip tie žvakynai šabo, drožinėti;
Žemyn nusvirę, apvaliai išpiaustinėti
Lyg ragas, kur prie kaktos žydai prikabina,
Kai meldžias, ir kurį jie tefilim vadina;
Trumpai: iš tolo žiūrint, smuklė susikraipius
Į žydą panaši, kai poteriaudams staipos:
Kepurė – stogas, ta pastogė sutaršyta –
Barzda, tos sienos juodos, dūmais aprūkytos –
Drabužiai, tefilim – tai marginiai pastogėj.
Net smuklės viduryje sekta sinagoga.
Vienoj jos pusėj kambariai mažučiai tinka
Tiktai dėliai ponių ir ponų keliauninkų,
Kitoj didžiulė salė. Stalas siauras, vienas
Išilgai salę eina netoliese sienos;
Panašūs stalui tam, aplinkui susirinkę
Suolai, lyg jo vaikai.
Ant tų suolų aplinkui
Kaimiečiai ir bajorai smulkesni sėdėjo,
Tik ekonomas vietą atskirą turėjo.
Mišių koplyčioje išklausę, žmonės mąstė,
Pas Jankelį reikėtų eit išgert, užkąsti.
Visi jau rūpesčius taure degtinės gydė,
Aplink gi vikriai su bonka bėgiojo žydė.
O nuomininkas Jankelis sau vaikštinėjo
Ik žemei žipone ir į svečius žiūrėjo,
Už šilko juostos kairią savo ranką laikė,
O dešine sau žilą barzdą glostė, plaikė;
Aplink dairydamasis jis tvarkos daboja,
Tai sveikina naujus svečius, tai, kur sustoja,
Tuoj kalbą užveda, ten barančius sutaiko,
Bet netarnauja, vien tik tvarką tepalaiko.
Visi aplinkui seną žydą pažinojo,
Jau daugel metų šitą smuklę jis nuomojo,
O dvarui dar apskųstas niekada neliko.
Ir kam gi? Gėrimai geri, visiems jie tiko,
Skaičiavos rūpestingai, neapgaudinėjo,
Gert davė, bet girtų pakęsti negalėjo,
Ir žaislus mėgo: ar vestuvės, ar krikštynos,
Pas jįjį vaišės būdavo visų kaimynų.
Šventadieniais ir muzikos tenai nestoka,
Ten būdavo linksmai pagroja ir pašoka.
Pats mėgo muziką, net buvo talentingas,
Ir grodavo, kai vaišės būdavo garbingos;
Jam kartais tekdavo ir dvaruose viešėti,
Ir savo muzika, dainoms ponus žavėti.
Nors žydas, lenkiškai labai gražiai kalbėjo,
Ir dainas tautines gražiai dainuot mokėjo,
Iš Užnemunės grįžęs, būdavo, pirmiausia
Iš Varšuvos, net Haličo dainų naujausių
Jis parneša; net kalbama, kad pirmutinis
Jis uždainavęs dainą garsią sutartinę
Ir ją išplatinęs apskrityje gimtajam,
Kuri pasklido net pasaulyje plačiajam,
Kurią pirmi užtraukė žemėje Auzonų,
Italuos, tie garsieji lenkų Legionai.
Kas gal gerai dainuot, tas Lietuvoj garbingas,
Žmonių prisirišimas daro jį turtingu:
Pralobo Jankelis ir sekas dar pelnyti,
Cimbolus ėmė tad prie sienos jau laikyti;
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką dviejų smuklių aprašymas ir Jankelio vaidmuo parodo apie Soplicų ir Horeškų nesantaiką?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Smuklės stovi greta ir tarsi grasina viena kitai langais: senoji priklauso pilies valdovui, naujoji pastatyta Soplicos „ant piktumo“. Vienoje sėdi Gervazas, kitoje Protazas, todėl net užeigos tęsia giminių vaidą. Jankelis, laikantis abi smukles nuomai, jas sutaikė: jį gerbia abiejų pusių šalininkai, prieš jį nurimsta ir Gervazas, ir Protazas. Nesantaika apima visą apylinkę, o taikdariu tampa pašalinis žmogus.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.