Ponas Tadas145-147 psl. · apie 10 min.
Ketvirtoji knyga. Diplomatika ir medžioklė29% kūrinio
145 psl.

Mišių koplyčioje išklausę, žmonės mąstė,

Pas Jankelį reikėtų eit išgert, užkąsti.

Visi jau rūpesčius taure degtinės gydė,

Aplink gi vikriai su bonka bėgiojo žydė.

O nuomininkas Jankelis sau vaikštinėjo

Ik žemei žipone ir į svečius žiūrėjo,

Už šilko juostos kairią savo ranką laikė,

O dešine sau žilą barzdą glostė, plaikė;

Aplink dairydamasis jis tvarkos daboja,

Tai sveikina naujus svečius, tai, kur sustoja,

Tuoj kalbą užveda, ten barančius sutaiko,

Bet netarnauja, vien tik tvarką tepalaiko.

Visi aplinkui seną žydą pažinojo,

Jau daugel metų šitą smuklę jis nuomojo,

O dvarui dar apskųstas niekada neliko.

Ir kam gi? Gėrimai geri, visiems jie tiko,

Skaičiavos rūpestingai, neapgaudinėjo,

Gert davė, bet girtų pakęsti negalėjo,

Ir žaislus mėgo: ar vestuvės, ar krikštynos,

Pas jįjį vaišės būdavo visų kaimynų.

146 psl.

Šventadieniais ir muzikos tenai nestoka,

Ten būdavo linksmai pagroja ir pašoka.

Pats mėgo muziką, net buvo talentingas,

Ir grodavo, kai vaišės būdavo garbingos;

Jam kartais tekdavo ir dvaruose viešėti,

Ir savo muzika, dainoms ponus žavėti.

Nors žydas, lenkiškai labai gražiai kalbėjo,

Ir dainas tautines gražiai dainuot mokėjo,

Iš Užnemunės grįžęs, būdavo, pirmiausia

Iš Varšuvos, net Haličo dainų naujausių

Jis parneša; net kalbama, kad pirmutinis

Jis uždainavęs dainą garsią sutartinę

Ir ją išplatinęs apskrityje gimtajam,

Kuri pasklido net pasaulyje plačiajam,

Kurią pirmi užtraukė žemėje Auzonų,

Italuos, tie garsieji lenkų Legionai.

Kas gal gerai dainuot, tas Lietuvoj garbingas,

Žmonių prisirišimas daro jį turtingu:

Pralobo Jankelis ir sekas dar pelnyti,

Cimbolus ėmė tad prie sienos jau laikyti;

147 psl.

Nors smuklėj su vaikais veik nuolatos sėdėjo,

Bet artimam mieste taip pat namus turėjo.

Ir jo, kaip mielo svečio, laukdavo kaimynai,

Nes ir javų prekybą dar gerai jis žino;

O kaime apie tai juk reik nusimanyti.

Jį buvo galima net Lenku palaikyti.

Jis pirmas nesutinkančias smukles sutaikė,

O tuo būdu, kad jų abiejų nuomą laikė;

Jį gerbė lygiai ir Horeškų šalininkai

Seni, ir tie, kurie Soplicos pusėn linko.

Horeškų Raktininką jis vien temokėjo

Sutaikinti su neramiu Šaukliu Teisėjo;

Prieš Jankelį nurimdavo smarkus Gervazas,

Ir tvirtas kumščiomis ir liežuviu Protazas.

Gervazo ten nebuvo; jis medžiot išėjo,

Nes į taip svarbų, sunkų žygį nenorėjo

Išleisti vieno Grafo, čia dar pirmą kartą

Medžiojančio, išėjo tad apgint, patarti.

Dabar Gervazo vietoj nieks neskeryčiojo,

Už stalo galo, smuklės pačioje kerčioje,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką dviejų smuklių aprašymas ir Jankelio vaidmuo parodo apie Soplicų ir Horeškų nesantaiką?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Smuklės stovi greta ir tarsi grasina viena kitai langais: senoji priklauso pilies valdovui, naujoji pastatyta Soplicos „ant piktumo“. Vienoje sėdi Gervazas, kitoje Protazas, todėl net užeigos tęsia giminių vaidą. Jankelis, laikantis abi smukles nuomai, jas sutaikė: jį gerbia abiejų pusių šalininkai, prieš jį nurimsta ir Gervazas, ir Protazas. Nesantaika apima visą apylinkę, o taikdariu tampa pašalinis žmogus.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.