Vienam gale įvairūs gyvuliai matyti,
Aukščiau tai paukščių skyrius randasi visokių,
Ir net šliužų, vabzdžių toje daly nestoka,
O jei žiurėsi į jos dievnamišką šoną, –
Ji panaši garsiai kūrybai Saliamono,
Kuria Hiramo meistrai ypač pagarsėjo,
Kai į Sioną dievnamio statyt atėjo.
Tai ta statyba žymis Žydų sinagogos,
Ji palietė net ir smukles ir smuklių stogus.
Smailus šiaudų ir gontų stogas užraitytas,
Atrodo kaip kepurė žydo sulankyta.
Aplinkui smuklę eina gonkos išilginės,
Jų stogas remiasi senais stulpais mediniais.
Stulpai tie, vaisius architektų sumanumo,
Tvirtai vis laikos, nors pajuodę nuo senumo,
Kaip Pizos bokštas, jie pakrypę kiek į šalį,
Kitoki negu Graikų, nes be pjedestalų
Ir be kapitelių. Viršuj dar įdubimai
Yra, kurie statybos Gotų jau sekimas.
Pastogėje pagražinimų daug matyti,
Bet jie ne kaltu išduobti, neištašyti,
O tik, kaip tie žvakynai šabo, drožinėti;
Žemyn nusvirę, apvaliai išpiaustinėti
Lyg ragas, kur prie kaktos žydai prikabina,
Kai meldžias, ir kurį jie tefilim vadina;
Trumpai: iš tolo žiūrint, smuklė susikraipius
Į žydą panaši, kai poteriaudams staipos:
Kepurė – stogas, ta pastogė sutaršyta –
Barzda, tos sienos juodos, dūmais aprūkytos –
Drabužiai, tefilim – tai marginiai pastogėj.
Net smuklės viduryje sekta sinagoga.
Vienoj jos pusėj kambariai mažučiai tinka
Tiktai dėliai ponių ir ponų keliauninkų,
Kitoj didžiulė salė. Stalas siauras, vienas
Išilgai salę eina netoliese sienos;
Panašūs stalui tam, aplinkui susirinkę
Suolai, lyg jo vaikai.
Ant tų suolų aplinkui
Kaimiečiai ir bajorai smulkesni sėdėjo,
Tik ekonomas vietą atskirą turėjo.
Mišių koplyčioje išklausę, žmonės mąstė,
Pas Jankelį reikėtų eit išgert, užkąsti.
Visi jau rūpesčius taure degtinės gydė,
Aplink gi vikriai su bonka bėgiojo žydė.
O nuomininkas Jankelis sau vaikštinėjo
Ik žemei žipone ir į svečius žiūrėjo,
Už šilko juostos kairią savo ranką laikė,
O dešine sau žilą barzdą glostė, plaikė;
Aplink dairydamasis jis tvarkos daboja,
Tai sveikina naujus svečius, tai, kur sustoja,
Tuoj kalbą užveda, ten barančius sutaiko,
Bet netarnauja, vien tik tvarką tepalaiko.
Visi aplinkui seną žydą pažinojo,
Jau daugel metų šitą smuklę jis nuomojo,
O dvarui dar apskųstas niekada neliko.
Ir kam gi? Gėrimai geri, visiems jie tiko,
Skaičiavos rūpestingai, neapgaudinėjo,
Gert davė, bet girtų pakęsti negalėjo,
Ir žaislus mėgo: ar vestuvės, ar krikštynos,
Pas jįjį vaišės būdavo visų kaimynų.
Šventadieniais ir muzikos tenai nestoka,
Ten būdavo linksmai pagroja ir pašoka.
Pats mėgo muziką, net buvo talentingas,
Ir grodavo, kai vaišės būdavo garbingos;
Jam kartais tekdavo ir dvaruose viešėti,
Ir savo muzika, dainoms ponus žavėti.
Nors žydas, lenkiškai labai gražiai kalbėjo,
Ir dainas tautines gražiai dainuot mokėjo,
Iš Užnemunės grįžęs, būdavo, pirmiausia
Iš Varšuvos, net Haličo dainų naujausių
Jis parneša; net kalbama, kad pirmutinis
Jis uždainavęs dainą garsią sutartinę
Ir ją išplatinęs apskrityje gimtajam,
Kuri pasklido net pasaulyje plačiajam,
Kurią pirmi užtraukė žemėje Auzonų,
Italuos, tie garsieji lenkų Legionai.
Kas gal gerai dainuot, tas Lietuvoj garbingas,
Žmonių prisirišimas daro jį turtingu:
Pralobo Jankelis ir sekas dar pelnyti,
Cimbolus ėmė tad prie sienos jau laikyti;
Nors smuklėj su vaikais veik nuolatos sėdėjo,
Bet artimam mieste taip pat namus turėjo.
Ir jo, kaip mielo svečio, laukdavo kaimynai,
Nes ir javų prekybą dar gerai jis žino;
O kaime apie tai juk reik nusimanyti.
Jį buvo galima net Lenku palaikyti.
Jis pirmas nesutinkančias smukles sutaikė,
O tuo būdu, kad jų abiejų nuomą laikė;
Jį gerbė lygiai ir Horeškų šalininkai
Seni, ir tie, kurie Soplicos pusėn linko.
Horeškų Raktininką jis vien temokėjo
Sutaikinti su neramiu Šaukliu Teisėjo;
Prieš Jankelį nurimdavo smarkus Gervazas,
Ir tvirtas kumščiomis ir liežuviu Protazas.
Gervazo ten nebuvo; jis medžiot išėjo,
Nes į taip svarbų, sunkų žygį nenorėjo
Išleisti vieno Grafo, čia dar pirmą kartą
Medžiojančio, išėjo tad apgint, patarti.
Dabar Gervazo vietoj nieks neskeryčiojo,
Už stalo galo, smuklės pačioje kerčioje,
Sėdėjo Kirminas, vienuolis Bernardinas;
Jį Jankelis garbingoj vietoj pasodino.
Labai jį gerbė, jam tiktai liepinį midų
Įsakęs buvo duoti, ir vikrioji žydė
Tuoj pylė į nepabaigtą net gert stiklinę.
Girdėti, kad iš jauno juodu pasižinę
Kažkur svetur. Ir Kirminas net tamsią naktį
Nesidrovėdavo pas Jankelį atkakti.
Kai kam kaimynų kartais net girdėti teko,
Kad jie bendrai prekiavę, bet tai taip tik šneka.
Ant stalo pasirėmęs kunigas kalbėjo,
Būrys bajorų gi aplinkui jį stovėjo,
Iš tabakinės kunigo tabokos laukė,
Ir garsiai čiaudėjo, daugiau kiek jos užtraukę.
»Reverendissime, Skoluba tarė, tokios
Smarkios neteko uostyt iki šiol tabokos!
Tikrai, kaip nosį aš turiu (čia ją paspaudė),
Neuosčiau dar tokios! (ir vėl dar nusičiaudėj),
Tikroji bernardinų, gal iš miesto Kauno,
Iš kur mes midų gerą ir taboką gaunam,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką dviejų smuklių aprašymas ir Jankelio vaidmuo parodo apie Soplicų ir Horeškų nesantaiką?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Smuklės stovi greta ir tarsi grasina viena kitai langais: senoji priklauso pilies valdovui, naujoji pastatyta Soplicos „ant piktumo“. Vienoje sėdi Gervazas, kitoje Protazas, todėl net užeigos tęsia giminių vaidą. Jankelis, laikantis abi smukles nuomai, jas sutaikė: jį gerbia abiejų pusių šalininkai, prieš jį nurimsta ir Gervazas, ir Protazas. Nesantaika apima visą apylinkę, o taikdariu tampa pašalinis žmogus.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.