Šventadieniais ir muzikos tenai nestoka,
Ten būdavo linksmai pagroja ir pašoka.
Pats mėgo muziką, net buvo talentingas,
Ir grodavo, kai vaišės būdavo garbingos;
Jam kartais tekdavo ir dvaruose viešėti,
Ir savo muzika, dainoms ponus žavėti.
Nors žydas, lenkiškai labai gražiai kalbėjo,
Ir dainas tautines gražiai dainuot mokėjo,
Iš Užnemunės grįžęs, būdavo, pirmiausia
Iš Varšuvos, net Haličo dainų naujausių
Jis parneša; net kalbama, kad pirmutinis
Jis uždainavęs dainą garsią sutartinę
Ir ją išplatinęs apskrityje gimtajam,
Kuri pasklido net pasaulyje plačiajam,
Kurią pirmi užtraukė žemėje Auzonų,
Italuos, tie garsieji lenkų Legionai.
Kas gal gerai dainuot, tas Lietuvoj garbingas,
Žmonių prisirišimas daro jį turtingu:
Pralobo Jankelis ir sekas dar pelnyti,
Cimbolus ėmė tad prie sienos jau laikyti;
Nors smuklėj su vaikais veik nuolatos sėdėjo,
Bet artimam mieste taip pat namus turėjo.
Ir jo, kaip mielo svečio, laukdavo kaimynai,
Nes ir javų prekybą dar gerai jis žino;
O kaime apie tai juk reik nusimanyti.
Jį buvo galima net Lenku palaikyti.
Jis pirmas nesutinkančias smukles sutaikė,
O tuo būdu, kad jų abiejų nuomą laikė;
Jį gerbė lygiai ir Horeškų šalininkai
Seni, ir tie, kurie Soplicos pusėn linko.
Horeškų Raktininką jis vien temokėjo
Sutaikinti su neramiu Šaukliu Teisėjo;
Prieš Jankelį nurimdavo smarkus Gervazas,
Ir tvirtas kumščiomis ir liežuviu Protazas.
Gervazo ten nebuvo; jis medžiot išėjo,
Nes į taip svarbų, sunkų žygį nenorėjo
Išleisti vieno Grafo, čia dar pirmą kartą
Medžiojančio, išėjo tad apgint, patarti.
Dabar Gervazo vietoj nieks neskeryčiojo,
Už stalo galo, smuklės pačioje kerčioje,
Sėdėjo Kirminas, vienuolis Bernardinas;
Jį Jankelis garbingoj vietoj pasodino.
Labai jį gerbė, jam tiktai liepinį midų
Įsakęs buvo duoti, ir vikrioji žydė
Tuoj pylė į nepabaigtą net gert stiklinę.
Girdėti, kad iš jauno juodu pasižinę
Kažkur svetur. Ir Kirminas net tamsią naktį
Nesidrovėdavo pas Jankelį atkakti.
Kai kam kaimynų kartais net girdėti teko,
Kad jie bendrai prekiavę, bet tai taip tik šneka.
Ant stalo pasirėmęs kunigas kalbėjo,
Būrys bajorų gi aplinkui jį stovėjo,
Iš tabakinės kunigo tabokos laukė,
Ir garsiai čiaudėjo, daugiau kiek jos užtraukę.
»Reverendissime, Skoluba tarė, tokios
Smarkios neteko uostyt iki šiol tabokos!
Tikrai, kaip nosį aš turiu (čia ją paspaudė),
Neuosčiau dar tokios! (ir vėl dar nusičiaudėj),
Tikroji bernardinų, gal iš miesto Kauno,
Iš kur mes midų gerą ir taboką gaunam,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.