Nors smuklėj su vaikais veik nuolatos sėdėjo,
Bet artimam mieste taip pat namus turėjo.
Ir jo, kaip mielo svečio, laukdavo kaimynai,
Nes ir javų prekybą dar gerai jis žino;
O kaime apie tai juk reik nusimanyti.
Jį buvo galima net Lenku palaikyti.
Jis pirmas nesutinkančias smukles sutaikė,
O tuo būdu, kad jų abiejų nuomą laikė;
Jį gerbė lygiai ir Horeškų šalininkai
Seni, ir tie, kurie Soplicos pusėn linko.
Horeškų Raktininką jis vien temokėjo
Sutaikinti su neramiu Šaukliu Teisėjo;
Prieš Jankelį nurimdavo smarkus Gervazas,
Ir tvirtas kumščiomis ir liežuviu Protazas.
Gervazo ten nebuvo; jis medžiot išėjo,
Nes į taip svarbų, sunkų žygį nenorėjo
Išleisti vieno Grafo, čia dar pirmą kartą
Medžiojančio, išėjo tad apgint, patarti.
Dabar Gervazo vietoj nieks neskeryčiojo,
Už stalo galo, smuklės pačioje kerčioje,
Sėdėjo Kirminas, vienuolis Bernardinas;
Jį Jankelis garbingoj vietoj pasodino.
Labai jį gerbė, jam tiktai liepinį midų
Įsakęs buvo duoti, ir vikrioji žydė
Tuoj pylė į nepabaigtą net gert stiklinę.
Girdėti, kad iš jauno juodu pasižinę
Kažkur svetur. Ir Kirminas net tamsią naktį
Nesidrovėdavo pas Jankelį atkakti.
Kai kam kaimynų kartais net girdėti teko,
Kad jie bendrai prekiavę, bet tai taip tik šneka.
Ant stalo pasirėmęs kunigas kalbėjo,
Būrys bajorų gi aplinkui jį stovėjo,
Iš tabakinės kunigo tabokos laukė,
Ir garsiai čiaudėjo, daugiau kiek jos užtraukę.
»Reverendissime, Skoluba tarė, tokios
Smarkios neteko uostyt iki šiol tabokos!
Tikrai, kaip nosį aš turiu (čia ją paspaudė),
Neuosčiau dar tokios! (ir vėl dar nusičiaudėj),
Tikroji bernardinų, gal iš miesto Kauno,
Iš kur mes midų gerą ir taboką gaunam,
Buvau ten« ..... Kirminas čia tarė: »Į sveikatą!
Visiems, Malonūs Ponai! o tabokos – matot,
Turiu aš iš toliau, kur reikalų turėjau,
Ne tos, kurios manei, Skoluba Geradėjau.
Nuo kalno Šviesiojo. Ten kunigai Paulinai
Taboką puikią Čenstakavoje augina;
Yra tenai paveikslas šventas stebuklingas,
Mergaitės, Dievo Motinos visur garbingos,
Tenai vadinamos dar Lenkų Karaliene,
O čia dažniausiai Lietuvos Kunigaikštiene!
Ten meldžias jai, bet mus tai schizma jau apniko«.
»Iš Čenstakavos? pratarė staiga Vilbikas,
Visuotinos išpažinties ten būt man teko.
Ar apie Prancūzus tuos kažin tiesą šneka,
Kad jie turtus pagrobsią, griausią net bažnyčią?
»Lietuvių Kurjery« juk rašo gal ne tyčia?«
Vienuolis tarė: »Ne, ten nieko nenutiko!
Aukštasis Pons Napoleonas katalikas.
Jį Papa laimino, jie ima jau bendrauti,
Abu doros mokina jie prancūzų tautą,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką dviejų smuklių aprašymas ir Jankelio vaidmuo parodo apie Soplicų ir Horeškų nesantaiką?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Smuklės stovi greta ir tarsi grasina viena kitai langais: senoji priklauso pilies valdovui, naujoji pastatyta Soplicos „ant piktumo“. Vienoje sėdi Gervazas, kitoje Protazas, todėl net užeigos tęsia giminių vaidą. Jankelis, laikantis abi smukles nuomai, jas sutaikė: jį gerbia abiejų pusių šalininkai, prieš jį nurimsta ir Gervazas, ir Protazas. Nesantaika apima visą apylinkę, o taikdariu tampa pašalinis žmogus.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.