Ponas Tadas13-15 psl. · apie 10 min.
Pirmoji knyga. Ūkis3% kūrinio
13 psl.

O dar toliau arkliai parbėga, garsiai žvengia;

Prie šulinio tai visa bėga, gerti laukia,

O svirtis girgžda tik ir vandenį jiems traukia.

Teisėjas, nors nuvargęs su svečiais per dieną,

Bet šeimininko darbą dirba jis vis viena:

Nueina gyvulių į tvartus pažiūrėti,

Nes vien tarnais negalima juk patikėti;

Teisėjas žino, kad kai ponas apsižiūri,

Tai ir tarnai geriau jam gyvulius prižiūri.

Šauklys Protazas, Voiskis dar drauge stovėjo

Su žvakėms priemenioj ir kažką ten šnekėjo;

Lyg rodos barėsi, nes, mat, to šauklio būta

Sau žmogaus, – jis savaip sutvarkė butą,

Kur vaišinti svečius pons Voiskis paketino;

Protazas net baldus į pilį nudangino,

Kuri iš tolo matės. Voiskis tad turėjo

Atsiprašyt Teisėjo; tas nusistebėjo,

Paklausė, kam tos permainos, bet ką daryti,

Reikėjo jam taip pat svečių atsiprašyti,

Ir vest svečius į pilį; o keliu mėgino

14 psl.

Teisėjui Voiskis aiškinti, kodel jie nudangino

Baldus ten: juk dvare nerast taip didžią salę,

Dvare esą svečių tiek sutalpint negali,

Pily gi didžios menės, puikiai užsilaikę

Visi skliautai, – tiesa, pilis sena, palaikė,

Langai jau be rėmų ir siena jau įlinkus,

Tačiau ten vyno rūsys, vaišint tad pritinka...

Kalbėdamas žiūrėjo į akis Teisėjui,

Matyt, kitokių priežasčių jis dar turėjo.

Už poros varsnų matos, ten už dvaro sodo,

Pilis apleista, bet dar savo bokštus rodo –

Tai giminės Horeškų senas palikimas,

Kurios valdovas žuvo krašto sumišimuos;

Tie turtai sunaikinta tai valdžios žiaurumo,

Tai teismo nusprendimų, genčių nerangumo;

Jų dalį tolimieji gentys pasirinko,

O kiek dar turtų liko, valdė skolininkai.

Tiktai pilies paimti niekas nenorėjo,

Nes joks bajoras jos valdyti netesėjo;

Bet jos panūdo Grafas, artimas kaimynas,

15 psl.

Kuris Horeškų gentim tolimu vadinos;

Sugrįžęs iš vojažo mėgo tuosius mūrus,

Sakydams, kad jie gotiškos architektūros,

Tačiau Teisėjas sakė, tekę sužinoti,

Kad pilį statę Vilniaus meistrai, o ne Gotai.

Gana, kad pilį mėgo Grafas ir Teisėjas,

Nors nežinia, kodel jų norai susiėjo.

Tad žemietijoje pradėjo bylinėtis,

Pasiekė net senatą, ėmė vėl derėtis;

Kol po visų bylų, sprendimų begalinių

Byla vėl grįžo prie senų teismų pradinių.

Gerai kalbėjo Voiskis: pilyje, matyti,

Galėjo tilpt laisvai visi svečiai prašyti.

Skliautus tos menės remia vaizdžiai sukabinus

Eilė stulpų, o grindys tvirtos akmeninės.

Be braižinių tos sienos, bet akis viliojo,

Nes vaizdžiai stirnų, briedžių ten ragai kabojo

Ir surašyta ten, kada ir kas pagavo

Tuos žvėris; ten taip pat ir herbai spinduliavo

Medžiotojų – kiekvieno vardas ten stovėjo;

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.