O dar toliau arkliai parbėga, garsiai žvengia;
Prie šulinio tai visa bėga, gerti laukia,
O svirtis girgžda tik ir vandenį jiems traukia.
Teisėjas, nors nuvargęs su svečiais per dieną,
Bet šeimininko darbą dirba jis vis viena:
Nueina gyvulių į tvartus pažiūrėti,
Nes vien tarnais negalima juk patikėti;
Teisėjas žino, kad kai ponas apsižiūri,
Tai ir tarnai geriau jam gyvulius prižiūri.
Šauklys Protazas, Voiskis dar drauge stovėjo
Su žvakėms priemenioj ir kažką ten šnekėjo;
Lyg rodos barėsi, nes, mat, to šauklio būta
Sau žmogaus, – jis savaip sutvarkė butą,
Kur vaišinti svečius pons Voiskis paketino;
Protazas net baldus į pilį nudangino,
Kuri iš tolo matės. Voiskis tad turėjo
Atsiprašyt Teisėjo; tas nusistebėjo,
Paklausė, kam tos permainos, bet ką daryti,
Reikėjo jam taip pat svečių atsiprašyti,
Ir vest svečius į pilį; o keliu mėgino
Teisėjui Voiskis aiškinti, kodel jie nudangino
Baldus ten: juk dvare nerast taip didžią salę,
Dvare esą svečių tiek sutalpint negali,
Pily gi didžios menės, puikiai užsilaikę
Visi skliautai, – tiesa, pilis sena, palaikė,
Langai jau be rėmų ir siena jau įlinkus,
Tačiau ten vyno rūsys, vaišint tad pritinka...
Kalbėdamas žiūrėjo į akis Teisėjui,
Matyt, kitokių priežasčių jis dar turėjo.
Už poros varsnų matos, ten už dvaro sodo,
Pilis apleista, bet dar savo bokštus rodo –
Tai giminės Horeškų senas palikimas,
Kurios valdovas žuvo krašto sumišimuos;
Tie turtai sunaikinta tai valdžios žiaurumo,
Tai teismo nusprendimų, genčių nerangumo;
Jų dalį tolimieji gentys pasirinko,
O kiek dar turtų liko, valdė skolininkai.
Tiktai pilies paimti niekas nenorėjo,
Nes joks bajoras jos valdyti netesėjo;
Bet jos panūdo Grafas, artimas kaimynas,
Kuris Horeškų gentim tolimu vadinos;
Sugrįžęs iš vojažo mėgo tuosius mūrus,
Sakydams, kad jie gotiškos architektūros,
Tačiau Teisėjas sakė, tekę sužinoti,
Kad pilį statę Vilniaus meistrai, o ne Gotai.
Gana, kad pilį mėgo Grafas ir Teisėjas,
Nors nežinia, kodel jų norai susiėjo.
Tad žemietijoje pradėjo bylinėtis,
Pasiekė net senatą, ėmė vėl derėtis;
Kol po visų bylų, sprendimų begalinių
Byla vėl grįžo prie senų teismų pradinių.
Gerai kalbėjo Voiskis: pilyje, matyti,
Galėjo tilpt laisvai visi svečiai prašyti.
Skliautus tos menės remia vaizdžiai sukabinus
Eilė stulpų, o grindys tvirtos akmeninės.
Be braižinių tos sienos, bet akis viliojo,
Nes vaizdžiai stirnų, briedžių ten ragai kabojo
Ir surašyta ten, kada ir kas pagavo
Tuos žvėris; ten taip pat ir herbai spinduliavo
Medžiotojų – kiekvieno vardas ten stovėjo;
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.