Sėdėjo Kirminas, vienuolis Bernardinas;
Jį Jankelis garbingoj vietoj pasodino.
Labai jį gerbė, jam tiktai liepinį midų
Įsakęs buvo duoti, ir vikrioji žydė
Tuoj pylė į nepabaigtą net gert stiklinę.
Girdėti, kad iš jauno juodu pasižinę
Kažkur svetur. Ir Kirminas net tamsią naktį
Nesidrovėdavo pas Jankelį atkakti.
Kai kam kaimynų kartais net girdėti teko,
Kad jie bendrai prekiavę, bet tai taip tik šneka.
Ant stalo pasirėmęs kunigas kalbėjo,
Būrys bajorų gi aplinkui jį stovėjo,
Iš tabakinės kunigo tabokos laukė,
Ir garsiai čiaudėjo, daugiau kiek jos užtraukę.
»Reverendissime, Skoluba tarė, tokios
Smarkios neteko uostyt iki šiol tabokos!
Tikrai, kaip nosį aš turiu (čia ją paspaudė),
Neuosčiau dar tokios! (ir vėl dar nusičiaudėj),
Tikroji bernardinų, gal iš miesto Kauno,
Iš kur mes midų gerą ir taboką gaunam,
Buvau ten« ..... Kirminas čia tarė: »Į sveikatą!
Visiems, Malonūs Ponai! o tabokos – matot,
Turiu aš iš toliau, kur reikalų turėjau,
Ne tos, kurios manei, Skoluba Geradėjau.
Nuo kalno Šviesiojo. Ten kunigai Paulinai
Taboką puikią Čenstakavoje augina;
Yra tenai paveikslas šventas stebuklingas,
Mergaitės, Dievo Motinos visur garbingos,
Tenai vadinamos dar Lenkų Karaliene,
O čia dažniausiai Lietuvos Kunigaikštiene!
Ten meldžias jai, bet mus tai schizma jau apniko«.
»Iš Čenstakavos? pratarė staiga Vilbikas,
Visuotinos išpažinties ten būt man teko.
Ar apie Prancūzus tuos kažin tiesą šneka,
Kad jie turtus pagrobsią, griausią net bažnyčią?
»Lietuvių Kurjery« juk rašo gal ne tyčia?«
Vienuolis tarė: »Ne, ten nieko nenutiko!
Aukštasis Pons Napoleonas katalikas.
Jį Papa laimino, jie ima jau bendrauti,
Abu doros mokina jie prancūzų tautą,
Kuri jau kiek patvirkus. Taip, iš Čenstakavos
Prancūzai aukso ir sidabro daug jau gavo,
Bet juk ir Dievas liepia paaukot Tėvynei,
Nes žydint jai ir Dievo aukurai dabinas.
Juk Varšuvos Kunigaikštijoj turim šimtą
Su viršum tūkstančių karių, tad kur gi imti
Lėšų? Juk jums, Lietuviai, maža turtų liko,
Nes jūs Maskoliams atiduodate skatiką«.
»Kas duos, Vilbikas tarė, tenka daug jiems rietis«.
»Oi, Geradėjau! bailiai pratarė kaimietis,
Kasydams galvą ir prieš kunigą linguodams:
Bajorams dar lengviau, jie nieko jiems neduoda,
Bet mums tai vargas!«... »Chame! čia Skoluba tarė,
Pripratęs tu, lyg tau kada kas gera darė,
Kaip ungurys gali tu greitai susilenkti,
Bet mums kilniems, laisviems, ar galvas savo lenkti!?
Oi broliai! juk bajoras vienasėdyje išdygęs.....
(Taip, taip, – visi suriko, – jau vaivadai lygus!)
Dabar bajoriškumą mūsų nor suprasti
Iš popierių, ten nori pradžią jo surasti«.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.