Ponas Tadas145-152 psl. · apie 25 min.
Ketvirtoji knyga. Diplomatika ir medžioklė30% kūrinio
145 psl.

Mišių koplyčioje išklausę, žmonės mąstė,

Pas Jankelį reikėtų eit išgert, užkąsti.

Visi jau rūpesčius taure degtinės gydė,

Aplink gi vikriai su bonka bėgiojo žydė.

O nuomininkas Jankelis sau vaikštinėjo

Ik žemei žipone ir į svečius žiūrėjo,

Už šilko juostos kairią savo ranką laikė,

O dešine sau žilą barzdą glostė, plaikė;

Aplink dairydamasis jis tvarkos daboja,

Tai sveikina naujus svečius, tai, kur sustoja,

Tuoj kalbą užveda, ten barančius sutaiko,

Bet netarnauja, vien tik tvarką tepalaiko.

Visi aplinkui seną žydą pažinojo,

Jau daugel metų šitą smuklę jis nuomojo,

O dvarui dar apskųstas niekada neliko.

Ir kam gi? Gėrimai geri, visiems jie tiko,

Skaičiavos rūpestingai, neapgaudinėjo,

Gert davė, bet girtų pakęsti negalėjo,

Ir žaislus mėgo: ar vestuvės, ar krikštynos,

Pas jįjį vaišės būdavo visų kaimynų.

146 psl.

Šventadieniais ir muzikos tenai nestoka,

Ten būdavo linksmai pagroja ir pašoka.

Pats mėgo muziką, net buvo talentingas,

Ir grodavo, kai vaišės būdavo garbingos;

Jam kartais tekdavo ir dvaruose viešėti,

Ir savo muzika, dainoms ponus žavėti.

Nors žydas, lenkiškai labai gražiai kalbėjo,

Ir dainas tautines gražiai dainuot mokėjo,

Iš Užnemunės grįžęs, būdavo, pirmiausia

Iš Varšuvos, net Haličo dainų naujausių

Jis parneša; net kalbama, kad pirmutinis

Jis uždainavęs dainą garsią sutartinę

Ir ją išplatinęs apskrityje gimtajam,

Kuri pasklido net pasaulyje plačiajam,

Kurią pirmi užtraukė žemėje Auzonų,

Italuos, tie garsieji lenkų Legionai.

Kas gal gerai dainuot, tas Lietuvoj garbingas,

Žmonių prisirišimas daro jį turtingu:

Pralobo Jankelis ir sekas dar pelnyti,

Cimbolus ėmė tad prie sienos jau laikyti;

147 psl.

Nors smuklėj su vaikais veik nuolatos sėdėjo,

Bet artimam mieste taip pat namus turėjo.

Ir jo, kaip mielo svečio, laukdavo kaimynai,

Nes ir javų prekybą dar gerai jis žino;

O kaime apie tai juk reik nusimanyti.

Jį buvo galima net Lenku palaikyti.

Jis pirmas nesutinkančias smukles sutaikė,

O tuo būdu, kad jų abiejų nuomą laikė;

Jį gerbė lygiai ir Horeškų šalininkai

Seni, ir tie, kurie Soplicos pusėn linko.

Horeškų Raktininką jis vien temokėjo

Sutaikinti su neramiu Šaukliu Teisėjo;

Prieš Jankelį nurimdavo smarkus Gervazas,

Ir tvirtas kumščiomis ir liežuviu Protazas.

Gervazo ten nebuvo; jis medžiot išėjo,

Nes į taip svarbų, sunkų žygį nenorėjo

Išleisti vieno Grafo, čia dar pirmą kartą

Medžiojančio, išėjo tad apgint, patarti.

Dabar Gervazo vietoj nieks neskeryčiojo,

Už stalo galo, smuklės pačioje kerčioje,

148 psl.

Sėdėjo Kirminas, vienuolis Bernardinas;

Jį Jankelis garbingoj vietoj pasodino.

Labai jį gerbė, jam tiktai liepinį midų

Įsakęs buvo duoti, ir vikrioji žydė

Tuoj pylė į nepabaigtą net gert stiklinę.

Girdėti, kad iš jauno juodu pasižinę

Kažkur svetur. Ir Kirminas net tamsią naktį

Nesidrovėdavo pas Jankelį atkakti.

Kai kam kaimynų kartais net girdėti teko,

Kad jie bendrai prekiavę, bet tai taip tik šneka.

Ant stalo pasirėmęs kunigas kalbėjo,

Būrys bajorų gi aplinkui jį stovėjo,

Iš tabakinės kunigo tabokos laukė,

Ir garsiai čiaudėjo, daugiau kiek jos užtraukę.

»Reverendissime, Skoluba tarė, tokios

Smarkios neteko uostyt iki šiol tabokos!

Tikrai, kaip nosį aš turiu (čia ją paspaudė),

Neuosčiau dar tokios! (ir vėl dar nusičiaudėj),

Tikroji bernardinų, gal iš miesto Kauno,

Iš kur mes midų gerą ir taboką gaunam,

149 psl.

Buvau ten« ..... Kirminas čia tarė: »Į sveikatą!

Visiems, Malonūs Ponai! o tabokos – matot,

Turiu aš iš toliau, kur reikalų turėjau,

Ne tos, kurios manei, Skoluba Geradėjau.

Nuo kalno Šviesiojo. Ten kunigai Paulinai

Taboką puikią Čenstakavoje augina;

Yra tenai paveikslas šventas stebuklingas,

Mergaitės, Dievo Motinos visur garbingos,

Tenai vadinamos dar Lenkų Karaliene,

O čia dažniausiai Lietuvos Kunigaikštiene!

Ten meldžias jai, bet mus tai schizma jau apniko«.

»Iš Čenstakavos? pratarė staiga Vilbikas,

Visuotinos išpažinties ten būt man teko.

Ar apie Prancūzus tuos kažin tiesą šneka,

Kad jie turtus pagrobsią, griausią net bažnyčią?

»Lietuvių Kurjery« juk rašo gal ne tyčia?«

Vienuolis tarė: »Ne, ten nieko nenutiko!

Aukštasis Pons Napoleonas katalikas.

Jį Papa laimino, jie ima jau bendrauti,

Abu doros mokina jie prancūzų tautą,

150 psl.

Kuri jau kiek patvirkus. Taip, iš Čenstakavos

Prancūzai aukso ir sidabro daug jau gavo,

Bet juk ir Dievas liepia paaukot Tėvynei,

Nes žydint jai ir Dievo aukurai dabinas.

Juk Varšuvos Kunigaikštijoj turim šimtą

Su viršum tūkstančių karių, tad kur gi imti

Lėšų? Juk jums, Lietuviai, maža turtų liko,

Nes jūs Maskoliams atiduodate skatiką«.

»Kas duos, Vilbikas tarė, tenka daug jiems rietis«.

»Oi, Geradėjau! bailiai pratarė kaimietis,

Kasydams galvą ir prieš kunigą linguodams:

Bajorams dar lengviau, jie nieko jiems neduoda,

Bet mums tai vargas!«... »Chame! čia Skoluba tarė,

Pripratęs tu, lyg tau kada kas gera darė,

Kaip ungurys gali tu greitai susilenkti,

Bet mums kilniems, laisviems, ar galvas savo lenkti!?

Oi broliai! juk bajoras vienasėdyje išdygęs.....

(Taip, taip, – visi suriko, – jau vaivadai lygus!)

Dabar bajoriškumą mūsų nor suprasti

Iš popierių, ten nori pradžią jo surasti«.

151 psl.

Juraha tarė: »Tamstos dar čia taip neliečia,

Nes Jūs Malonės bočiai kilę iš kaimiečių,

Bet aš iš kunigaikščių! Drįsta dar paklausti,

Kada tapau bajoras? Dievas čia paraustų!

Tegu Maskolius girių ąžuolo mėgina

Paklaust, kur patentas ir kas jį pasodino!«

»Aukštasis, tarė Žėglis, sau gali didžiuotis,

Bet rasi giminių ir Mitromis auksuotoms«.

Podhaiskis šaukia: »Tamstos kryžius įstatytas

Į herbą, reiškia, bočius buvo neofitas«.

»Ei, ne! Birbašius tarė, iš totorių kilęs

Esu, o kryžius dar herbe man neišdilęs«.

Mickevičius – »Parajus tur dar Mitrą, šaukė,

Juk net Strijkovskis tai į metraščius įtraukė«.

Pakilo smuklėj kalbos smarkios gimininės.

Čia ėmė Bernardinas savo tabakinę

Bajorams vaišinti; kalbėtojai nurimo:

Tabokos užsitraukia ir tuoj čiaudėt ima.

Vienuolis užveda, nurimus, kalbą tokią:

»O, koki ponai čiaudėjo nuo tos tabokos!

152 psl.

Tikėsit Tamstos, kad iš šitos tabakinės

Dambrauskis generolas tris kartus mėginęs?«

»Dambrauskis?« – imta šaukt. – »Taip, taip! prie generolo

Buvau, jam Danską imant (mini ten ik šiolei

Tą žygį jo); rašyt turėjo, bet įveikęs

Jį buvo miegas, tad užtraukt tabokos teikės,

Man tardams: Kirmine vienuoli, teks suseiti

Mums Lietuvoj, net metai nesuspės praeiti;

Sakyk Lietuviams, tepritaiso man tabokos

Iš Čenstakavos, nes neuostau aš kitokios«.

Del tos kalbos vienuolio kilo sujudimas,

Ir garsiai džiugavo skaitlings susirinkimas;

Iš vietų vikresni bajorai net pašoko,

Kartodami: »Čenstakaviškės tik? Tabokos?

Dambrauskis? iš Italų?« Pagaliau neliko

Net skirtumų, mintis į mintį atatiko,

Visų balsai į vieną balsą susiėjo,

»Dambrauski, būki sveikas!« tik aplink skambėjo,

Ryšiai vėl broliškumo pasidarė gàjūs,

Kaimietis Grafui lenkias, Gryfas prie Parajaus,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką dviejų smuklių aprašymas ir Jankelio vaidmuo parodo apie Soplicų ir Horeškų nesantaiką?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Smuklės stovi greta ir tarsi grasina viena kitai langais: senoji priklauso pilies valdovui, naujoji pastatyta Soplicos „ant piktumo“. Vienoje sėdi Gervazas, kitoje Protazas, todėl net užeigos tęsia giminių vaidą. Jankelis, laikantis abi smukles nuomai, jas sutaikė: jį gerbia abiejų pusių šalininkai, prieš jį nurimsta ir Gervazas, ir Protazas. Nesantaika apima visą apylinkę, o taikdariu tampa pašalinis žmogus.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.