Buvau ten« ..... Kirminas čia tarė: »Į sveikatą!
Visiems, Malonūs Ponai! o tabokos – matot,
Turiu aš iš toliau, kur reikalų turėjau,
Ne tos, kurios manei, Skoluba Geradėjau.
Nuo kalno Šviesiojo. Ten kunigai Paulinai
Taboką puikią Čenstakavoje augina;
Yra tenai paveikslas šventas stebuklingas,
Mergaitės, Dievo Motinos visur garbingos,
Tenai vadinamos dar Lenkų Karaliene,
O čia dažniausiai Lietuvos Kunigaikštiene!
Ten meldžias jai, bet mus tai schizma jau apniko«.
»Iš Čenstakavos? pratarė staiga Vilbikas,
Visuotinos išpažinties ten būt man teko.
Ar apie Prancūzus tuos kažin tiesą šneka,
Kad jie turtus pagrobsią, griausią net bažnyčią?
»Lietuvių Kurjery« juk rašo gal ne tyčia?«
Vienuolis tarė: »Ne, ten nieko nenutiko!
Aukštasis Pons Napoleonas katalikas.
Jį Papa laimino, jie ima jau bendrauti,
Abu doros mokina jie prancūzų tautą,
Kuri jau kiek patvirkus. Taip, iš Čenstakavos
Prancūzai aukso ir sidabro daug jau gavo,
Bet juk ir Dievas liepia paaukot Tėvynei,
Nes žydint jai ir Dievo aukurai dabinas.
Juk Varšuvos Kunigaikštijoj turim šimtą
Su viršum tūkstančių karių, tad kur gi imti
Lėšų? Juk jums, Lietuviai, maža turtų liko,
Nes jūs Maskoliams atiduodate skatiką«.
»Kas duos, Vilbikas tarė, tenka daug jiems rietis«.
»Oi, Geradėjau! bailiai pratarė kaimietis,
Kasydams galvą ir prieš kunigą linguodams:
Bajorams dar lengviau, jie nieko jiems neduoda,
Bet mums tai vargas!«... »Chame! čia Skoluba tarė,
Pripratęs tu, lyg tau kada kas gera darė,
Kaip ungurys gali tu greitai susilenkti,
Bet mums kilniems, laisviems, ar galvas savo lenkti!?
Oi broliai! juk bajoras vienasėdyje išdygęs.....
(Taip, taip, – visi suriko, – jau vaivadai lygus!)
Dabar bajoriškumą mūsų nor suprasti
Iš popierių, ten nori pradžią jo surasti«.
Juraha tarė: »Tamstos dar čia taip neliečia,
Nes Jūs Malonės bočiai kilę iš kaimiečių,
Bet aš iš kunigaikščių! Drįsta dar paklausti,
Kada tapau bajoras? Dievas čia paraustų!
Tegu Maskolius girių ąžuolo mėgina
Paklaust, kur patentas ir kas jį pasodino!«
»Aukštasis, tarė Žėglis, sau gali didžiuotis,
Bet rasi giminių ir Mitromis auksuotoms«.
Podhaiskis šaukia: »Tamstos kryžius įstatytas
Į herbą, reiškia, bočius buvo neofitas«.
»Ei, ne! Birbašius tarė, iš totorių kilęs
Esu, o kryžius dar herbe man neišdilęs«.
Mickevičius – »Parajus tur dar Mitrą, šaukė,
Juk net Strijkovskis tai į metraščius įtraukė«.
Pakilo smuklėj kalbos smarkios gimininės.
Čia ėmė Bernardinas savo tabakinę
Bajorams vaišinti; kalbėtojai nurimo:
Tabokos užsitraukia ir tuoj čiaudėt ima.
Vienuolis užveda, nurimus, kalbą tokią:
»O, koki ponai čiaudėjo nuo tos tabokos!
Tikėsit Tamstos, kad iš šitos tabakinės
Dambrauskis generolas tris kartus mėginęs?«
»Dambrauskis?« – imta šaukt. – »Taip, taip! prie generolo
Buvau, jam Danską imant (mini ten ik šiolei
Tą žygį jo); rašyt turėjo, bet įveikęs
Jį buvo miegas, tad užtraukt tabokos teikės,
Man tardams: Kirmine vienuoli, teks suseiti
Mums Lietuvoj, net metai nesuspės praeiti;
Sakyk Lietuviams, tepritaiso man tabokos
Iš Čenstakavos, nes neuostau aš kitokios«.
Del tos kalbos vienuolio kilo sujudimas,
Ir garsiai džiugavo skaitlings susirinkimas;
Iš vietų vikresni bajorai net pašoko,
Kartodami: »Čenstakaviškės tik? Tabokos?
Dambrauskis? iš Italų?« Pagaliau neliko
Net skirtumų, mintis į mintį atatiko,
Visų balsai į vieną balsą susiėjo,
»Dambrauski, būki sveikas!« tik aplink skambėjo,
Ryšiai vėl broliškumo pasidarė gàjūs,
Kaimietis Grafui lenkias, Gryfas prie Parajaus,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Kirminas smuklėje nutraukia bajorų ginčą dėl kilmės ir herbų?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.