Juraha tarė: »Tamstos dar čia taip neliečia,
Nes Jūs Malonės bočiai kilę iš kaimiečių,
Bet aš iš kunigaikščių! Drįsta dar paklausti,
Kada tapau bajoras? Dievas čia paraustų!
Tegu Maskolius girių ąžuolo mėgina
Paklaust, kur patentas ir kas jį pasodino!«
»Aukštasis, tarė Žėglis, sau gali didžiuotis,
Bet rasi giminių ir Mitromis auksuotoms«.
Podhaiskis šaukia: »Tamstos kryžius įstatytas
Į herbą, reiškia, bočius buvo neofitas«.
»Ei, ne! Birbašius tarė, iš totorių kilęs
Esu, o kryžius dar herbe man neišdilęs«.
Mickevičius – »Parajus tur dar Mitrą, šaukė,
Juk net Strijkovskis tai į metraščius įtraukė«.
Pakilo smuklėj kalbos smarkios gimininės.
Čia ėmė Bernardinas savo tabakinę
Bajorams vaišinti; kalbėtojai nurimo:
Tabokos užsitraukia ir tuoj čiaudėt ima.
Vienuolis užveda, nurimus, kalbą tokią:
»O, koki ponai čiaudėjo nuo tos tabokos!
Tikėsit Tamstos, kad iš šitos tabakinės
Dambrauskis generolas tris kartus mėginęs?«
»Dambrauskis?« – imta šaukt. – »Taip, taip! prie generolo
Buvau, jam Danską imant (mini ten ik šiolei
Tą žygį jo); rašyt turėjo, bet įveikęs
Jį buvo miegas, tad užtraukt tabokos teikės,
Man tardams: Kirmine vienuoli, teks suseiti
Mums Lietuvoj, net metai nesuspės praeiti;
Sakyk Lietuviams, tepritaiso man tabokos
Iš Čenstakavos, nes neuostau aš kitokios«.
Del tos kalbos vienuolio kilo sujudimas,
Ir garsiai džiugavo skaitlings susirinkimas;
Iš vietų vikresni bajorai net pašoko,
Kartodami: »Čenstakaviškės tik? Tabokos?
Dambrauskis? iš Italų?« Pagaliau neliko
Net skirtumų, mintis į mintį atatiko,
Visų balsai į vieną balsą susiėjo,
»Dambrauski, būki sveikas!« tik aplink skambėjo,
Ryšiai vėl broliškumo pasidarė gàjūs,
Kaimietis Grafui lenkias, Gryfas prie Parajaus,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Kirminas smuklėje nutraukia bajorų ginčą dėl kilmės ir herbų?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.