Juraha tarė: »Tamstos dar čia taip neliečia,
Nes Jūs Malonės bočiai kilę iš kaimiečių,
Bet aš iš kunigaikščių! Drįsta dar paklausti,
Kada tapau bajoras? Dievas čia paraustų!
Tegu Maskolius girių ąžuolo mėgina
Paklaust, kur patentas ir kas jį pasodino!«
»Aukštasis, tarė Žėglis, sau gali didžiuotis,
Bet rasi giminių ir Mitromis auksuotoms«.
Podhaiskis šaukia: »Tamstos kryžius įstatytas
Į herbą, reiškia, bočius buvo neofitas«.
»Ei, ne! Birbašius tarė, iš totorių kilęs
Esu, o kryžius dar herbe man neišdilęs«.
Mickevičius – »Parajus tur dar Mitrą, šaukė,
Juk net Strijkovskis tai į metraščius įtraukė«.
Pakilo smuklėj kalbos smarkios gimininės.
Čia ėmė Bernardinas savo tabakinę
Bajorams vaišinti; kalbėtojai nurimo:
Tabokos užsitraukia ir tuoj čiaudėt ima.
Vienuolis užveda, nurimus, kalbą tokią:
»O, koki ponai čiaudėjo nuo tos tabokos!
Tikėsit Tamstos, kad iš šitos tabakinės
Dambrauskis generolas tris kartus mėginęs?«
»Dambrauskis?« – imta šaukt. – »Taip, taip! prie generolo
Buvau, jam Danską imant (mini ten ik šiolei
Tą žygį jo); rašyt turėjo, bet įveikęs
Jį buvo miegas, tad užtraukt tabokos teikės,
Man tardams: Kirmine vienuoli, teks suseiti
Mums Lietuvoj, net metai nesuspės praeiti;
Sakyk Lietuviams, tepritaiso man tabokos
Iš Čenstakavos, nes neuostau aš kitokios«.
Del tos kalbos vienuolio kilo sujudimas,
Ir garsiai džiugavo skaitlings susirinkimas;
Iš vietų vikresni bajorai net pašoko,
Kartodami: »Čenstakaviškės tik? Tabokos?
Dambrauskis? iš Italų?« Pagaliau neliko
Net skirtumų, mintis į mintį atatiko,
Visų balsai į vieną balsą susiėjo,
»Dambrauski, būki sveikas!« tik aplink skambėjo,
Ryšiai vėl broliškumo pasidarė gàjūs,
Kaimietis Grafui lenkias, Gryfas prie Parajaus,
Mitra prie Kryžiaus, net pamiršo Bernardiną,
Visi dainavo tik: »Degtinės, midaus, vyno!«
Ir ilgai klausės Kirminas linksmos dainelės,
Bet, geisdamas kalbėti, tabakinę kelia
Prie nosies, čiaudi ir melodiją nutraukia,
Balsai sumįšta, o jisai tik to ir laukia:
»Taboką mano giriate, Aukštieji Ponai,
Tai pažiūrėkit, koki vidury jos monai!«
Nuo dugno taboka tuoj tapo nupustyta,
Kur armija mažutė buvo nupaišyta,
Kaip musių spiečius, vidury ant žirgo vyras,
Kaip karkvabalis vadas, kovose prityręs;
Jis tramdo žirgą, rodos, skraido aukštumose,
Pakėlęs kitą ranką paliai pačią nosį.
»Žiūrėkit, tarė Kirminas, į vadą šitą;
Atspėkit kas?« – Visi skubėjo pamatyti –
»Tai didis vyras, ciesorius, bet ne Maskolių,
Nes jų carai tabokos neima ik šiolei«.
»Kaip, didis, tarė Cidzikas, o koks žiponas?
Maniau auksuotas turi būt, jei didis ponas,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.