Tikėsit Tamstos, kad iš šitos tabakinės
Dambrauskis generolas tris kartus mėginęs?«
»Dambrauskis?« – imta šaukt. – »Taip, taip! prie generolo
Buvau, jam Danską imant (mini ten ik šiolei
Tą žygį jo); rašyt turėjo, bet įveikęs
Jį buvo miegas, tad užtraukt tabokos teikės,
Man tardams: Kirmine vienuoli, teks suseiti
Mums Lietuvoj, net metai nesuspės praeiti;
Sakyk Lietuviams, tepritaiso man tabokos
Iš Čenstakavos, nes neuostau aš kitokios«.
Del tos kalbos vienuolio kilo sujudimas,
Ir garsiai džiugavo skaitlings susirinkimas;
Iš vietų vikresni bajorai net pašoko,
Kartodami: »Čenstakaviškės tik? Tabokos?
Dambrauskis? iš Italų?« Pagaliau neliko
Net skirtumų, mintis į mintį atatiko,
Visų balsai į vieną balsą susiėjo,
»Dambrauski, būki sveikas!« tik aplink skambėjo,
Ryšiai vėl broliškumo pasidarė gàjūs,
Kaimietis Grafui lenkias, Gryfas prie Parajaus,
Mitra prie Kryžiaus, net pamiršo Bernardiną,
Visi dainavo tik: »Degtinės, midaus, vyno!«
Ir ilgai klausės Kirminas linksmos dainelės,
Bet, geisdamas kalbėti, tabakinę kelia
Prie nosies, čiaudi ir melodiją nutraukia,
Balsai sumįšta, o jisai tik to ir laukia:
»Taboką mano giriate, Aukštieji Ponai,
Tai pažiūrėkit, koki vidury jos monai!«
Nuo dugno taboka tuoj tapo nupustyta,
Kur armija mažutė buvo nupaišyta,
Kaip musių spiečius, vidury ant žirgo vyras,
Kaip karkvabalis vadas, kovose prityręs;
Jis tramdo žirgą, rodos, skraido aukštumose,
Pakėlęs kitą ranką paliai pačią nosį.
»Žiūrėkit, tarė Kirminas, į vadą šitą;
Atspėkit kas?« – Visi skubėjo pamatyti –
»Tai didis vyras, ciesorius, bet ne Maskolių,
Nes jų carai tabokos neima ik šiolei«.
»Kaip, didis, tarė Cidzikas, o koks žiponas?
Maniau auksuotas turi būt, jei didis ponas,
Nes juk Maskolių generolai, mielas Pone,
Taip aukse plauko, kaip lydys sriuboj šafronų«.
»Et, tarė Rimša, aš mačiau dar būdams jaunas,
Kaip mūsų vadas Kasciuška su priešais kaunas:
Juk didis vyras! o tik Krokuvos milinėj,
Čamarkoj, reiškia«. – »Kaip čamarkoj, miels kaimyne?
Vilbikas sako, juk tai taratatka buvo«.
»Bet tai kadaisia, o dabar kitaip jau siuva«,
Mickevičius suriko. – Čia visi pradėjo
Kalbėti apie tai, kada ir kaip dėvėjo.
Čia mato Kirminas, kad ginčuos ilguosiuos
Nutruks kalba, tad vėl jis kviečia neramiuosius
Prie tabakinės; vaišina vėl, žmonės čiaudi,
Ir tuo būdu klausytojus jis vėl sugaudė:
»Kai tik Napoleonas mūšiui užsitraukia
Tabokos, ženklas, kad jau pergalė jo laukia.
Štai, imkim, Austerlicą: kai Prancūzai rengės
Į kovą, tai Maskoliai juos aplenkti stengės;
O ciesorius tik žiūri. Čia patrankos šauja,
Ir tuoj kovot Maskolių vienas pulkas liauja;
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.