Mitra prie Kryžiaus, net pamiršo Bernardiną,
Visi dainavo tik: »Degtinės, midaus, vyno!«
Ir ilgai klausės Kirminas linksmos dainelės,
Bet, geisdamas kalbėti, tabakinę kelia
Prie nosies, čiaudi ir melodiją nutraukia,
Balsai sumįšta, o jisai tik to ir laukia:
»Taboką mano giriate, Aukštieji Ponai,
Tai pažiūrėkit, koki vidury jos monai!«
Nuo dugno taboka tuoj tapo nupustyta,
Kur armija mažutė buvo nupaišyta,
Kaip musių spiečius, vidury ant žirgo vyras,
Kaip karkvabalis vadas, kovose prityręs;
Jis tramdo žirgą, rodos, skraido aukštumose,
Pakėlęs kitą ranką paliai pačią nosį.
»Žiūrėkit, tarė Kirminas, į vadą šitą;
Atspėkit kas?« – Visi skubėjo pamatyti –
»Tai didis vyras, ciesorius, bet ne Maskolių,
Nes jų carai tabokos neima ik šiolei«.
»Kaip, didis, tarė Cidzikas, o koks žiponas?
Maniau auksuotas turi būt, jei didis ponas,
Nes juk Maskolių generolai, mielas Pone,
Taip aukse plauko, kaip lydys sriuboj šafronų«.
»Et, tarė Rimša, aš mačiau dar būdams jaunas,
Kaip mūsų vadas Kasciuška su priešais kaunas:
Juk didis vyras! o tik Krokuvos milinėj,
Čamarkoj, reiškia«. – »Kaip čamarkoj, miels kaimyne?
Vilbikas sako, juk tai taratatka buvo«.
»Bet tai kadaisia, o dabar kitaip jau siuva«,
Mickevičius suriko. – Čia visi pradėjo
Kalbėti apie tai, kada ir kaip dėvėjo.
Čia mato Kirminas, kad ginčuos ilguosiuos
Nutruks kalba, tad vėl jis kviečia neramiuosius
Prie tabakinės; vaišina vėl, žmonės čiaudi,
Ir tuo būdu klausytojus jis vėl sugaudė:
»Kai tik Napoleonas mūšiui užsitraukia
Tabokos, ženklas, kad jau pergalė jo laukia.
Štai, imkim, Austerlicą: kai Prancūzai rengės
Į kovą, tai Maskoliai juos aplenkti stengės;
O ciesorius tik žiūri. Čia patrankos šauja,
Ir tuoj kovot Maskolių vienas pulkas liauja;
Po pulko pulkas jojo ir ant žemės krito,
O ciesorius, pauostęs, uosto kartą kitą.
Čia Aleksandras, ėmęs brolį Kostą, mano:
Blogai! tad šaukias vokiečių dar carą Praną,
Ir bėga; ciesorius, matydams, kad laimėjo,
Nusijuokė ir tabakinę įsidėjo.
Tad, Ponai, jūs kurie čia esat susirinkę,
Jei būsite kariai, taboką prisiminkit«.
»Oi, tarė čia Skoluba, kunige gerasis!
Kada gi būsim? Mes visas dienas šventąsias
Prancūzų laukiam, visa juos ateisiant lemia.
O žmogus laukęs, nesulaukęs ir į žemę
Nueina, ir prieš Maskolius bajorai šliaužia,
Tad saulė kol sužibs, rasa akis vis graužia«.
»Ponuli, tarė Bernardinas, aimanuoja
Tik bobos, o žydelis laukia ir linguoja
Ant smuklės slenksčio, kol išvysta naują svečią.
Napoleonas Maskolius sumuš. Jis trečią
Jau kartą Švabams kailį pėrė, ir biauruosius
Sukūlė Prūsokus, ir Anglus net rimtuosius
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.