Po pulko pulkas jojo ir ant žemės krito,
O ciesorius, pauostęs, uosto kartą kitą.
Čia Aleksandras, ėmęs brolį Kostą, mano:
Blogai! tad šaukias vokiečių dar carą Praną,
Ir bėga; ciesorius, matydams, kad laimėjo,
Nusijuokė ir tabakinę įsidėjo.
Tad, Ponai, jūs kurie čia esat susirinkę,
Jei būsite kariai, taboką prisiminkit«.
»Oi, tarė čia Skoluba, kunige gerasis!
Kada gi būsim? Mes visas dienas šventąsias
Prancūzų laukiam, visa juos ateisiant lemia.
O žmogus laukęs, nesulaukęs ir į žemę
Nueina, ir prieš Maskolius bajorai šliaužia,
Tad saulė kol sužibs, rasa akis vis graužia«.
»Ponuli, tarė Bernardinas, aimanuoja
Tik bobos, o žydelis laukia ir linguoja
Ant smuklės slenksčio, kol išvysta naują svečią.
Napoleonas Maskolius sumuš. Jis trečią
Jau kartą Švabams kailį pėrė, ir biauruosius
Sukūlė Prūsokus, ir Anglus net rimtuosius
Už jūrių išmetė, Maskoliams ir pataikys;
Bet kas iš to išeis, parodys vien tik laikas.
Tuomet, bajorai Lietuvos, į žirgus sėsit,
Kalavijus paimsit ir kovot pradėsit;
Napoleonas pats pabaigęs karą tartų:
Apseisiu ir be jūs, kam nėjote tą kartą.
Tad ne gana svečių tik laukti, užprašyti,
Reik tarnus padabint, stalus reik sustatyti,
Prieš pokylį dar reikia išvalyti butą,
Gerai reik išvalyt, kad sąšlavų nebūtų!«
Visi prabilo tuoj kartu, kiek patylėję:
»Kaip išvalyti? dar paaiškink, Geradėjau.
Mes padarysim, mes prie visa pasirengę,
Tegu tik Kunigs paslaptį mums atidengia«.
Nutilo Kunigs, rodės, jam mintis sumišo;
Pro langą žiūri, net ir galvą lauk iškišo,
Paskui pakilęs tarė: »Laiko šiandien stoka,
Daugiau – vėliau, dar rasime kalbų visokių.
Rytoj mieste su reikalais aš būt turėsiu,
Tai grįždams vėl Ponus dar aplankyt galėsiu«.
»Te Nehrimovą Kunigs aplankyt netingi,
Urėdas tarė, pons choronžis bus laimingas;
Juk Lietuvoj sens priežodis ik šiolei sako:
Laimingas, kurs į Nehrimovą randa taką!«
Zubkovskis tarė: »Ir pas mus, prašau, užsuki,
Ten gausi sviesto, drobės ritinį, jautuką;
Manau, kad Kunigas šį priežodį girdėjęs;
Laimings, kaip į Zubkovą Kunigas užėjęs«.
»Pas mus taip pat, Skoluba tarė: prašom, teikis
Į Terajavą, į Pucevičius užeiki«.
Bajorai taip kalbėjo, kur užeiti turi
Vienuolis; Kunigas gi buvo jau už durų.
Tai jis del Tado ten pas langą atsistojo,
Kuris, kiek įkerta, keliu didžiuoju jojo,
Nuleidęs galvą, rodės, lyg jam širdį spaudė,
O žirgą nenustodams skatino ir baudė.
Matyt, vienuoliui vaizdas tas labai rūpėjo;
Tad jis jaunuolį pėkščias pasivyt skubėjo,
Ir ėjo girios link, kurios juodąja juosta
Visa padangė buvo įstabiai apjuosta.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.