Ponas Tadas156-158 psl. · apie 10 min.
Ketvirtoji knyga. Diplomatika ir medžioklė31% kūrinio
156 psl.

Už jūrių išmetė, Maskoliams ir pataikys;

Bet kas iš to išeis, parodys vien tik laikas.

Tuomet, bajorai Lietuvos, į žirgus sėsit,

Kalavijus paimsit ir kovot pradėsit;

Napoleonas pats pabaigęs karą tartų:

Apseisiu ir be jūs, kam nėjote tą kartą.

Tad ne gana svečių tik laukti, užprašyti,

Reik tarnus padabint, stalus reik sustatyti,

Prieš pokylį dar reikia išvalyti butą,

Gerai reik išvalyt, kad sąšlavų nebūtų!«

Visi prabilo tuoj kartu, kiek patylėję:

»Kaip išvalyti? dar paaiškink, Geradėjau.

Mes padarysim, mes prie visa pasirengę,

Tegu tik Kunigs paslaptį mums atidengia«.

Nutilo Kunigs, rodės, jam mintis sumišo;

Pro langą žiūri, net ir galvą lauk iškišo,

Paskui pakilęs tarė: »Laiko šiandien stoka,

Daugiau – vėliau, dar rasime kalbų visokių.

Rytoj mieste su reikalais aš būt turėsiu,

Tai grįždams vėl Ponus dar aplankyt galėsiu«.

157 psl.

»Te Nehrimovą Kunigs aplankyt netingi,

Urėdas tarė, pons choronžis bus laimingas;

Juk Lietuvoj sens priežodis ik šiolei sako:

Laimingas, kurs į Nehrimovą randa taką!«

Zubkovskis tarė: »Ir pas mus, prašau, užsuki,

Ten gausi sviesto, drobės ritinį, jautuką;

Manau, kad Kunigas šį priežodį girdėjęs;

Laimings, kaip į Zubkovą Kunigas užėjęs«.

»Pas mus taip pat, Skoluba tarė: prašom, teikis

Į Terajavą, į Pucevičius užeiki«.

Bajorai taip kalbėjo, kur užeiti turi

Vienuolis; Kunigas gi buvo jau už durų.

Tai jis del Tado ten pas langą atsistojo,

Kuris, kiek įkerta, keliu didžiuoju jojo,

Nuleidęs galvą, rodės, lyg jam širdį spaudė,

O žirgą nenustodams skatino ir baudė.

Matyt, vienuoliui vaizdas tas labai rūpėjo;

Tad jis jaunuolį pėkščias pasivyt skubėjo,

Ir ėjo girios link, kurios juodąja juosta

Visa padangė buvo įstabiai apjuosta.

158 psl.

Ar Lietuvos girias kas nors pažint galėjo,

Ar kas jų vidurį slaptingą apžiūrėjo?

Žvejys plačiųjų jūrių vos krantus pažįsta;

Net giriose tose medžiotojai paklysta,

Viršūnes mato, pakraščius, ošimą girdi,

Bet nepažįsta tųjų girių gelmių širdį.

Tik pasakos tų girių paslaptis težino.

Nes, jeigu pereitum šilus ir samanynus,

Atrastum išvartų ir šiekštų supynimą,

Kur tūkstančiai upelių savo pradžią ima;

Paparčiai slėniuose, kalneliuos skruzdėlynai,

Lizdai piktųjų širšių, baisūs gyvatynai.

O jei ir tai be baimės pergalėt mokėtum,

Tuomet dar baisesnių pavojų paregėtum.

Tenai, kaip vilko akys, spinkso ežerėliai

Maži, bet tik paviršium samanoms apžėlę,

Neišmatuojamai jie gilūs (žmonės mena,

Kad tik velniai dugne tų ežerų gyvena).

Vanduo tų šulinių rausva rūda pasruvęs,

Ir kyla garas iš gelmių aitrus, supuvęs,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kas yra Avilynas ir kuo jame gyvenantys žvėrys skiriasi nuo žmonių?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Avilynu medžiotojai vadina neįžengiamą girios vidurį už pelkių ir ūkų, kurio paslaptis žino tik pasakos. Pasak padavimų, ten yra žvėrių ir augalų sostinė, iš kurios plinta visos veislės. Žvėrys ten gyvena santarvėje: jų nesugadino civilizacija, jie nežino nuosavybės teisės, dvikovų ir karo mokslų, net beginklio žmogaus neskriaustų. Tai priešingybė bajorams, kurie nuolat bylinėjasi dėl nuosavybės.

Rašiniui: Tėvynė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.