Ponas Tadas157-159 psl. · apie 10 min.
Ketvirtoji knyga. Diplomatika ir medžioklė32% kūrinio
157 psl.

»Te Nehrimovą Kunigs aplankyt netingi,

Urėdas tarė, pons choronžis bus laimingas;

Juk Lietuvoj sens priežodis ik šiolei sako:

Laimingas, kurs į Nehrimovą randa taką!«

Zubkovskis tarė: »Ir pas mus, prašau, užsuki,

Ten gausi sviesto, drobės ritinį, jautuką;

Manau, kad Kunigas šį priežodį girdėjęs;

Laimings, kaip į Zubkovą Kunigas užėjęs«.

»Pas mus taip pat, Skoluba tarė: prašom, teikis

Į Terajavą, į Pucevičius užeiki«.

Bajorai taip kalbėjo, kur užeiti turi

Vienuolis; Kunigas gi buvo jau už durų.

Tai jis del Tado ten pas langą atsistojo,

Kuris, kiek įkerta, keliu didžiuoju jojo,

Nuleidęs galvą, rodės, lyg jam širdį spaudė,

O žirgą nenustodams skatino ir baudė.

Matyt, vienuoliui vaizdas tas labai rūpėjo;

Tad jis jaunuolį pėkščias pasivyt skubėjo,

Ir ėjo girios link, kurios juodąja juosta

Visa padangė buvo įstabiai apjuosta.

158 psl.

Ar Lietuvos girias kas nors pažint galėjo,

Ar kas jų vidurį slaptingą apžiūrėjo?

Žvejys plačiųjų jūrių vos krantus pažįsta;

Net giriose tose medžiotojai paklysta,

Viršūnes mato, pakraščius, ošimą girdi,

Bet nepažįsta tųjų girių gelmių širdį.

Tik pasakos tų girių paslaptis težino.

Nes, jeigu pereitum šilus ir samanynus,

Atrastum išvartų ir šiekštų supynimą,

Kur tūkstančiai upelių savo pradžią ima;

Paparčiai slėniuose, kalneliuos skruzdėlynai,

Lizdai piktųjų širšių, baisūs gyvatynai.

O jei ir tai be baimės pergalėt mokėtum,

Tuomet dar baisesnių pavojų paregėtum.

Tenai, kaip vilko akys, spinkso ežerėliai

Maži, bet tik paviršium samanoms apžėlę,

Neišmatuojamai jie gilūs (žmonės mena,

Kad tik velniai dugne tų ežerų gyvena).

Vanduo tų šulinių rausva rūda pasruvęs,

Ir kyla garas iš gelmių aitrus, supuvęs,

159 psl.

Kuris neleidžia medžiams žalumu grožėtis;

Sukempėję, kreivi, liguisti ir skylėti,

Šakas sausas jie rodo kerpėms kaltūnuotas

Ir kiša kelmus pintimis, krembliais gumbuotus,

Lyg raganų būrys, į katilą sužiūręs,

Ir, rodos, katile negyvėlį jau turi...

Tačiau už ežerėlių tų jau nieks nežengia,

Net akys pastebėt ko nors ten neįstengia,

Nes debesiai ūkų ten visa jau uždengia,

Kurie į aukštį kyla nuolat iš klampynių.

O už pilkų ūkų (kaip kaimo žmonės mini)

Yra laisva šalis, žaliuot ji nenustoja,

Tai sostinė žvėrių ir augalų gražioji.

Ten sėklos medžių ir žolių sau turi vietą,

Iš kur visų jų veislė platinas po svietą;

Kaip Nojaus kad laive, tenai visų gyvūnų

Yra po porą, tad jų veislės ir nežūna.

Iš vidurio, kaip pasakoja, valdo šalį

Sens tūras, stumbras, meškinas – žvėrių karaliai.

Viršuj smarkus ryklys ir lūšis piktas žiūri, –

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kas yra Avilynas ir kuo jame gyvenantys žvėrys skiriasi nuo žmonių?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Avilynu medžiotojai vadina neįžengiamą girios vidurį už pelkių ir ūkų, kurio paslaptis žino tik pasakos. Pasak padavimų, ten yra žvėrių ir augalų sostinė, iš kurios plinta visos veislės. Žvėrys ten gyvena santarvėje: jų nesugadino civilizacija, jie nežino nuosavybės teisės, dvikovų ir karo mokslų, net beginklio žmogaus neskriaustų. Tai priešingybė bajorams, kurie nuolat bylinėjasi dėl nuosavybės.

Rašiniui: Tėvynė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.