Su piautuvais, grėbliais į krūvą susirinko
Keliaut namo, nes dirbt Teisėjas nebeleidžia
Ilgiau, kaip ik to laiko, kai saulutė leidžias.
»Pasaulio Viešpats žmogui dirbt perdaug neleidžia:
Kai jojo darbininkas, saulė, nusileidžia,
Ir žemdirbiui ateina laikas eit ilsėtis«.
Dažnai Teisėjas mėgo tuos žodžius kalbėti.
Ir ekonomas pildė valią šią Teisėjo:
Dar būdavo vežimo kraut neįpusėjo,
Bet saulė leidžias, ir vežimas jau važiuoja,
Tik jaučiai džiaugiasi tuo vežimu lengvuoju.
Tuo tarpu jau nuo miško eina į takelį
Sens prievaizda, išsivesdams vaikų būrelį,
Paskui Podkomožienė ėjo su Teisėju,
Šalia gi su dukrelėms Podkomožis ėjo;
Toliau merginos sekė ir čia pat vaikinai,
Tačiau per kokį žingsnį šone nuo merginų
(Toksai, mat, mandagumas). Nieks tvarkos nedarė,
Ponių nuo vyrų niekas ten šalin nevarė,
Tačiau kiekviens tvarkos senoviškos dabojo,
Ir, kad Teisėjas gerbia ją, visi žinojo.
Jis niekada neleido užsimiršt jaunimui
Pagerbti protą, valdžią, amžių, prigimimą,
Jis sakė: »Ta tvarka namai ir tautos kyla,
O ją praradus tautos ir namai išdyla«.
Tad prie tvarkos namiškiai ir tarnai priprato
Ir, būdavo, gentis ar svečias, tuoj pamato
Tą tvarką, jei tiktai į tuos namus pakliūva,
Nes papročiai senoviški ik šiol ten buvo.
Neilgai sveikinos su broliavaikiu savo
Teisėjas – davė ranką – Tadas pabučiavo –
Veidan dar pabučiavo ženklan giminystės...
Ir nors ne daug kalbėjo del svečių draugystės,
Tačiau iš ašarų, kurios skubiai riedėjo,
Matyti, Poną Tadą jis labai mylėjo.
Tuoj páskui šeimininką iš namų ir šilo,
Iš pievų ir ganyklų visa eit pakilo.
Čionai parbėga pulkas bliaunančių avelių,
Didžiulį dulkių stulpą keldamas nuo kelio;
Tenai Tiroliaus karvės su tarškučiais žengia,
O dar toliau arkliai parbėga, garsiai žvengia;
Prie šulinio tai visa bėga, gerti laukia,
O svirtis girgžda tik ir vandenį jiems traukia.
Teisėjas, nors nuvargęs su svečiais per dieną,
Bet šeimininko darbą dirba jis vis viena:
Nueina gyvulių į tvartus pažiūrėti,
Nes vien tarnais negalima juk patikėti;
Teisėjas žino, kad kai ponas apsižiūri,
Tai ir tarnai geriau jam gyvulius prižiūri.
Šauklys Protazas, Voiskis dar drauge stovėjo
Su žvakėms priemenioj ir kažką ten šnekėjo;
Lyg rodos barėsi, nes, mat, to šauklio būta
Sau žmogaus, – jis savaip sutvarkė butą,
Kur vaišinti svečius pons Voiskis paketino;
Protazas net baldus į pilį nudangino,
Kuri iš tolo matės. Voiskis tad turėjo
Atsiprašyt Teisėjo; tas nusistebėjo,
Paklausė, kam tos permainos, bet ką daryti,
Reikėjo jam taip pat svečių atsiprašyti,
Ir vest svečius į pilį; o keliu mėgino
Teisėjui Voiskis aiškinti, kodel jie nudangino
Baldus ten: juk dvare nerast taip didžią salę,
Dvare esą svečių tiek sutalpint negali,
Pily gi didžios menės, puikiai užsilaikę
Visi skliautai, – tiesa, pilis sena, palaikė,
Langai jau be rėmų ir siena jau įlinkus,
Tačiau ten vyno rūsys, vaišint tad pritinka...
Kalbėdamas žiūrėjo į akis Teisėjui,
Matyt, kitokių priežasčių jis dar turėjo.
Už poros varsnų matos, ten už dvaro sodo,
Pilis apleista, bet dar savo bokštus rodo –
Tai giminės Horeškų senas palikimas,
Kurios valdovas žuvo krašto sumišimuos;
Tie turtai sunaikinta tai valdžios žiaurumo,
Tai teismo nusprendimų, genčių nerangumo;
Jų dalį tolimieji gentys pasirinko,
O kiek dar turtų liko, valdė skolininkai.
Tiktai pilies paimti niekas nenorėjo,
Nes joks bajoras jos valdyti netesėjo;
Bet jos panūdo Grafas, artimas kaimynas,
Kuris Horeškų gentim tolimu vadinos;
Sugrįžęs iš vojažo mėgo tuosius mūrus,
Sakydams, kad jie gotiškos architektūros,
Tačiau Teisėjas sakė, tekę sužinoti,
Kad pilį statę Vilniaus meistrai, o ne Gotai.
Gana, kad pilį mėgo Grafas ir Teisėjas,
Nors nežinia, kodel jų norai susiėjo.
Tad žemietijoje pradėjo bylinėtis,
Pasiekė net senatą, ėmė vėl derėtis;
Kol po visų bylų, sprendimų begalinių
Byla vėl grįžo prie senų teismų pradinių.
Gerai kalbėjo Voiskis: pilyje, matyti,
Galėjo tilpt laisvai visi svečiai prašyti.
Skliautus tos menės remia vaizdžiai sukabinus
Eilė stulpų, o grindys tvirtos akmeninės.
Be braižinių tos sienos, bet akis viliojo,
Nes vaizdžiai stirnų, briedžių ten ragai kabojo
Ir surašyta ten, kada ir kas pagavo
Tuos žvėris; ten taip pat ir herbai spinduliavo
Medžiotojų – kiekvieno vardas ten stovėjo;
Horeškų herbas Pusožis skliautuos spindėjo.
Svečiai tvarkoj suėjo ir ratu sustojo,
Nes vien tik Podkomožis vietą sau žinojo;
Mat, jo del amžiaus, vardo niekas neaplenkia,
Tad jis ponioms ir ponams vieton eidams lenkias.
Toliau Teisėjas ir vienuolis Berardinas,
Kuris maldelę sukalba kalba lotynų;
Degtinės vyrai gavę, tuoj daugiau įgavo
Drąsos, paskui valgius lietuviškus ragavo.
Pons Tadas, lauktas svečias, nors ir jaunas ponas,
Šalia ponių sėdėjo veik prie Jo Malonės;
Vieta neužimta tarp jojo ir dėduko
Dar laukė kažko, dar ten aukšto svečio trūko.
O dėdė vis dažnai į vietą tą žiūrėjo,
Lyg svečią laukiamą greičiau išvyst norėjo.
Ir Tadas dėdės žvilgsnį akimis sekiojo,
Nes jį taip pat toji tuščia vieta viliojo.
Keisti dalykai! sėdi aplink jį panaitės,
Kurioms galėtų džiaugtis net ir karalaitis,
Aukštų jos giminių ir gražios kaip lėliukės,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Teisėjas taip saugo senąją tvarką savo namuose? Kaip jis ją sieja su tautos likimu?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Teisėjas neleidžia dirbti po saulėlydžio: jo žodžiais, kai Viešpaties „darbininkas, saulė, nusileidžia“, ir žemdirbiui metas ilsėtis. Jis moko jaunimą gerbti „protą, valdžią, amžių, prigimimą“, o svečiai ir šeimyna laikosi senoviško mandagumo. Teisėjui tvarka yra pamatas: „Ta tvarka namai ir tautos kyla“, o ją praradus ir namai, ir tautos išnyksta. Pats šeimininkas apžiūri gyvulius, nes žino, kad tarnai geriau dirba, kai ponas prižiūri. Soplicovas rodomas kaip senosios bajorų Lietuvos pavyzdys.
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.