Ponas Tadas9-16 psl. · apie 25 min.
Pirmoji knyga. Ūkis3% kūrinio
9 psl.

Kad vakarais dažnai atlanko jį kaimynai.

Rankas pons Voiskis jau iš tolo sukryžiavo,

Sušuko ir keleivį džiaugdamos bučiavo.

Ir greitai prasidėjo jų kalba supinta,

Lyg stengtas jon džiaugsmus ir vargą sutalpinti,

Kuriuos ir viens ir kitas apsakyt norėjo,

Todel nerimo, džiaugės, į akis žiūrėjo.

Ir tik ik sočiai Voiskiui atsiklausinėjus,

Jis ėmė pasakoti, kas šiandieną dėjos.

»Gerai, brangusis Tadai«, (Vardas toks vaikino,

Mat, buvo. Atminčiai Kosčiuškos taip vadinos,

Nes gimė tais laikais, kai dar karai vis ėjo).

»Gerai, Tadukai mano, – čia tavęs reikėjo,

Nes daug merginų čia galėsi pamatyti.

O dėdė rengias tau net vestuves daryti;

Galėsi pasirinkti; teks tau greit išvysti

Kaimynų, tavo genčių, didelę draugystę,

Mat, spręsti Grafo ginčią renkasi kaimynai,

Ir Grafas pats rytoj atvykt pas mus ketina;

Jau Podkomožis čia su žmona ir dukrelėms,

10 psl.

Jaunieji žaidžia šautuvais tenai aikštelėj,

O seniai, moters tai javus apžiūrinėja

Ir laukia jau visi jaunųjų pamiškėje.

Tad einame sutikt, jei nelabai sutingęs,

Dėduką, Podkomožius ir ponias garbingas«.

Su Voiskiu Tadas eina lauko pažiūrėti

Ir vis negali dar gerai atsikalbėti.

Saulutė jau dangaus žemiausius šonus lietė,

Silpniau nei dieną, bet plačiau nei dieną švietė,

Raudona, kaip po darbo darbininko veidas,

Taip pat, kaip jis pavargusi, saulutė leidos;

Platusis skritulys vaizdingai spinduliuojas,

Pro tarpus šilo mirga; jau ūkai būriuojas:

Tai neriasi šakose, tai paviršium skrieja,

Tai visą mišką riša ir draugėn sulieja;

Ir šilas juodavo, lyg būt didžiuliai rūmai,

O saulė jau gaisrinį skleidė raudonumą,

Paskui nugrimzdo; spinduliai jos paskutiniai

Sublyksėję, kaip žvakė blyksi pro langinę,

Užgeso. Ir tuojau iš lauko darbininkai

11 psl.

Su piautuvais, grėbliais į krūvą susirinko

Keliaut namo, nes dirbt Teisėjas nebeleidžia

Ilgiau, kaip ik to laiko, kai saulutė leidžias.

»Pasaulio Viešpats žmogui dirbt perdaug neleidžia:

Kai jojo darbininkas, saulė, nusileidžia,

Ir žemdirbiui ateina laikas eit ilsėtis«.

Dažnai Teisėjas mėgo tuos žodžius kalbėti.

Ir ekonomas pildė valią šią Teisėjo:

Dar būdavo vežimo kraut neįpusėjo,

Bet saulė leidžias, ir vežimas jau važiuoja,

Tik jaučiai džiaugiasi tuo vežimu lengvuoju.

Tuo tarpu jau nuo miško eina į takelį

Sens prievaizda, išsivesdams vaikų būrelį,

Paskui Podkomožienė ėjo su Teisėju,

Šalia gi su dukrelėms Podkomožis ėjo;

Toliau merginos sekė ir čia pat vaikinai,

Tačiau per kokį žingsnį šone nuo merginų

(Toksai, mat, mandagumas). Nieks tvarkos nedarė,

Ponių nuo vyrų niekas ten šalin nevarė,

Tačiau kiekviens tvarkos senoviškos dabojo,

12 psl.

Ir, kad Teisėjas gerbia ją, visi žinojo.

Jis niekada neleido užsimiršt jaunimui

Pagerbti protą, valdžią, amžių, prigimimą,

Jis sakė: »Ta tvarka namai ir tautos kyla,

O ją praradus tautos ir namai išdyla«.

Tad prie tvarkos namiškiai ir tarnai priprato

Ir, būdavo, gentis ar svečias, tuoj pamato

Tą tvarką, jei tiktai į tuos namus pakliūva,

Nes papročiai senoviški ik šiol ten buvo.

Neilgai sveikinos su broliavaikiu savo

Teisėjas – davė ranką – Tadas pabučiavo –

Veidan dar pabučiavo ženklan giminystės...

Ir nors ne daug kalbėjo del svečių draugystės,

Tačiau iš ašarų, kurios skubiai riedėjo,

Matyti, Poną Tadą jis labai mylėjo.

Tuoj páskui šeimininką iš namų ir šilo,

Iš pievų ir ganyklų visa eit pakilo.

Čionai parbėga pulkas bliaunančių avelių,

Didžiulį dulkių stulpą keldamas nuo kelio;

Tenai Tiroliaus karvės su tarškučiais žengia,

13 psl.

O dar toliau arkliai parbėga, garsiai žvengia;

Prie šulinio tai visa bėga, gerti laukia,

O svirtis girgžda tik ir vandenį jiems traukia.

Teisėjas, nors nuvargęs su svečiais per dieną,

Bet šeimininko darbą dirba jis vis viena:

Nueina gyvulių į tvartus pažiūrėti,

Nes vien tarnais negalima juk patikėti;

Teisėjas žino, kad kai ponas apsižiūri,

Tai ir tarnai geriau jam gyvulius prižiūri.

Šauklys Protazas, Voiskis dar drauge stovėjo

Su žvakėms priemenioj ir kažką ten šnekėjo;

Lyg rodos barėsi, nes, mat, to šauklio būta

Sau žmogaus, – jis savaip sutvarkė butą,

Kur vaišinti svečius pons Voiskis paketino;

Protazas net baldus į pilį nudangino,

Kuri iš tolo matės. Voiskis tad turėjo

Atsiprašyt Teisėjo; tas nusistebėjo,

Paklausė, kam tos permainos, bet ką daryti,

Reikėjo jam taip pat svečių atsiprašyti,

Ir vest svečius į pilį; o keliu mėgino

14 psl.

Teisėjui Voiskis aiškinti, kodel jie nudangino

Baldus ten: juk dvare nerast taip didžią salę,

Dvare esą svečių tiek sutalpint negali,

Pily gi didžios menės, puikiai užsilaikę

Visi skliautai, – tiesa, pilis sena, palaikė,

Langai jau be rėmų ir siena jau įlinkus,

Tačiau ten vyno rūsys, vaišint tad pritinka...

Kalbėdamas žiūrėjo į akis Teisėjui,

Matyt, kitokių priežasčių jis dar turėjo.

Už poros varsnų matos, ten už dvaro sodo,

Pilis apleista, bet dar savo bokštus rodo –

Tai giminės Horeškų senas palikimas,

Kurios valdovas žuvo krašto sumišimuos;

Tie turtai sunaikinta tai valdžios žiaurumo,

Tai teismo nusprendimų, genčių nerangumo;

Jų dalį tolimieji gentys pasirinko,

O kiek dar turtų liko, valdė skolininkai.

Tiktai pilies paimti niekas nenorėjo,

Nes joks bajoras jos valdyti netesėjo;

Bet jos panūdo Grafas, artimas kaimynas,

15 psl.

Kuris Horeškų gentim tolimu vadinos;

Sugrįžęs iš vojažo mėgo tuosius mūrus,

Sakydams, kad jie gotiškos architektūros,

Tačiau Teisėjas sakė, tekę sužinoti,

Kad pilį statę Vilniaus meistrai, o ne Gotai.

Gana, kad pilį mėgo Grafas ir Teisėjas,

Nors nežinia, kodel jų norai susiėjo.

Tad žemietijoje pradėjo bylinėtis,

Pasiekė net senatą, ėmė vėl derėtis;

Kol po visų bylų, sprendimų begalinių

Byla vėl grįžo prie senų teismų pradinių.

Gerai kalbėjo Voiskis: pilyje, matyti,

Galėjo tilpt laisvai visi svečiai prašyti.

Skliautus tos menės remia vaizdžiai sukabinus

Eilė stulpų, o grindys tvirtos akmeninės.

Be braižinių tos sienos, bet akis viliojo,

Nes vaizdžiai stirnų, briedžių ten ragai kabojo

Ir surašyta ten, kada ir kas pagavo

Tuos žvėris; ten taip pat ir herbai spinduliavo

Medžiotojų – kiekvieno vardas ten stovėjo;

16 psl.

Horeškų herbas Pusožis skliautuos spindėjo.

Svečiai tvarkoj suėjo ir ratu sustojo,

Nes vien tik Podkomožis vietą sau žinojo;

Mat, jo del amžiaus, vardo niekas neaplenkia,

Tad jis ponioms ir ponams vieton eidams lenkias.

Toliau Teisėjas ir vienuolis Berardinas,

Kuris maldelę sukalba kalba lotynų;

Degtinės vyrai gavę, tuoj daugiau įgavo

Drąsos, paskui valgius lietuviškus ragavo.

Pons Tadas, lauktas svečias, nors ir jaunas ponas,

Šalia ponių sėdėjo veik prie Jo Malonės;

Vieta neužimta tarp jojo ir dėduko

Dar laukė kažko, dar ten aukšto svečio trūko.

O dėdė vis dažnai į vietą tą žiūrėjo,

Lyg svečią laukiamą greičiau išvyst norėjo.

Ir Tadas dėdės žvilgsnį akimis sekiojo,

Nes jį taip pat toji tuščia vieta viliojo.

Keisti dalykai! sėdi aplink jį panaitės,

Kurioms galėtų džiaugtis net ir karalaitis,

Aukštų jos giminių ir gražios kaip lėliukės,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.