Po pulko pulkas jojo ir ant žemės krito,
O ciesorius, pauostęs, uosto kartą kitą.
Čia Aleksandras, ėmęs brolį Kostą, mano:
Blogai! tad šaukias vokiečių dar carą Praną,
Ir bėga; ciesorius, matydams, kad laimėjo,
Nusijuokė ir tabakinę įsidėjo.
Tad, Ponai, jūs kurie čia esat susirinkę,
Jei būsite kariai, taboką prisiminkit«.
»Oi, tarė čia Skoluba, kunige gerasis!
Kada gi būsim? Mes visas dienas šventąsias
Prancūzų laukiam, visa juos ateisiant lemia.
O žmogus laukęs, nesulaukęs ir į žemę
Nueina, ir prieš Maskolius bajorai šliaužia,
Tad saulė kol sužibs, rasa akis vis graužia«.
»Ponuli, tarė Bernardinas, aimanuoja
Tik bobos, o žydelis laukia ir linguoja
Ant smuklės slenksčio, kol išvysta naują svečią.
Napoleonas Maskolius sumuš. Jis trečią
Jau kartą Švabams kailį pėrė, ir biauruosius
Sukūlė Prūsokus, ir Anglus net rimtuosius
Už jūrių išmetė, Maskoliams ir pataikys;
Bet kas iš to išeis, parodys vien tik laikas.
Tuomet, bajorai Lietuvos, į žirgus sėsit,
Kalavijus paimsit ir kovot pradėsit;
Napoleonas pats pabaigęs karą tartų:
Apseisiu ir be jūs, kam nėjote tą kartą.
Tad ne gana svečių tik laukti, užprašyti,
Reik tarnus padabint, stalus reik sustatyti,
Prieš pokylį dar reikia išvalyti butą,
Gerai reik išvalyt, kad sąšlavų nebūtų!«
Visi prabilo tuoj kartu, kiek patylėję:
»Kaip išvalyti? dar paaiškink, Geradėjau.
Mes padarysim, mes prie visa pasirengę,
Tegu tik Kunigs paslaptį mums atidengia«.
Nutilo Kunigs, rodės, jam mintis sumišo;
Pro langą žiūri, net ir galvą lauk iškišo,
Paskui pakilęs tarė: »Laiko šiandien stoka,
Daugiau – vėliau, dar rasime kalbų visokių.
Rytoj mieste su reikalais aš būt turėsiu,
Tai grįždams vėl Ponus dar aplankyt galėsiu«.
»Te Nehrimovą Kunigs aplankyt netingi,
Urėdas tarė, pons choronžis bus laimingas;
Juk Lietuvoj sens priežodis ik šiolei sako:
Laimingas, kurs į Nehrimovą randa taką!«
Zubkovskis tarė: »Ir pas mus, prašau, užsuki,
Ten gausi sviesto, drobės ritinį, jautuką;
Manau, kad Kunigas šį priežodį girdėjęs;
Laimings, kaip į Zubkovą Kunigas užėjęs«.
»Pas mus taip pat, Skoluba tarė: prašom, teikis
Į Terajavą, į Pucevičius užeiki«.
Bajorai taip kalbėjo, kur užeiti turi
Vienuolis; Kunigas gi buvo jau už durų.
Tai jis del Tado ten pas langą atsistojo,
Kuris, kiek įkerta, keliu didžiuoju jojo,
Nuleidęs galvą, rodės, lyg jam širdį spaudė,
O žirgą nenustodams skatino ir baudė.
Matyt, vienuoliui vaizdas tas labai rūpėjo;
Tad jis jaunuolį pėkščias pasivyt skubėjo,
Ir ėjo girios link, kurios juodąja juosta
Visa padangė buvo įstabiai apjuosta.
Ar Lietuvos girias kas nors pažint galėjo,
Ar kas jų vidurį slaptingą apžiūrėjo?
Žvejys plačiųjų jūrių vos krantus pažįsta;
Net giriose tose medžiotojai paklysta,
Viršūnes mato, pakraščius, ošimą girdi,
Bet nepažįsta tųjų girių gelmių širdį.
Tik pasakos tų girių paslaptis težino.
Nes, jeigu pereitum šilus ir samanynus,
Atrastum išvartų ir šiekštų supynimą,
Kur tūkstančiai upelių savo pradžią ima;
Paparčiai slėniuose, kalneliuos skruzdėlynai,
Lizdai piktųjų širšių, baisūs gyvatynai.
O jei ir tai be baimės pergalėt mokėtum,
Tuomet dar baisesnių pavojų paregėtum.
Tenai, kaip vilko akys, spinkso ežerėliai
Maži, bet tik paviršium samanoms apžėlę,
Neišmatuojamai jie gilūs (žmonės mena,
Kad tik velniai dugne tų ežerų gyvena).
Vanduo tų šulinių rausva rūda pasruvęs,
Ir kyla garas iš gelmių aitrus, supuvęs,
Kuris neleidžia medžiams žalumu grožėtis;
Sukempėję, kreivi, liguisti ir skylėti,
Šakas sausas jie rodo kerpėms kaltūnuotas
Ir kiša kelmus pintimis, krembliais gumbuotus,
Lyg raganų būrys, į katilą sužiūręs,
Ir, rodos, katile negyvėlį jau turi...
Tačiau už ežerėlių tų jau nieks nežengia,
Net akys pastebėt ko nors ten neįstengia,
Nes debesiai ūkų ten visa jau uždengia,
Kurie į aukštį kyla nuolat iš klampynių.
O už pilkų ūkų (kaip kaimo žmonės mini)
Yra laisva šalis, žaliuot ji nenustoja,
Tai sostinė žvėrių ir augalų gražioji.
Ten sėklos medžių ir žolių sau turi vietą,
Iš kur visų jų veislė platinas po svietą;
Kaip Nojaus kad laive, tenai visų gyvūnų
Yra po porą, tad jų veislės ir nežūna.
Iš vidurio, kaip pasakoja, valdo šalį
Sens tūras, stumbras, meškinas – žvėrių karaliai.
Viršuj smarkus ryklys ir lūšis piktas žiūri, –
Tai jų ministeriai, tvarkos dabot jie turi;
Toliau gyvena jų pavaldiniai kilnieji:
Šernai, elniai raguočiai ir vilkai pilkieji;
Aukščiau – ereliai, sakalai, garbės skelbėjai,
Maitinas jie dvare, kaip dvaro patarėjai.
Tai poros svarbiosios gyvūnų patriarkų,
Gelmėje girių slepias, savo šalį tvarko;
Vaikus apsigyventi pakraštin paleidžia,
O pats gyvenimą tik sostinėj praleidžia;
Nei šautuvas, nei kardas jų pasiekt negali,
Kiekvienas gi sutinka mirtį naturalią.
Jie tur net kapines. Mirties dienų sulaukus,
Ten svaido paukščiai plunksnas, keturkojai plaukus.
Lokys dantis parėdęs ir jėgų nustojęs,
Pasenęs briedis, sunkiai pavilkdamas kojas,
Zuikys, kai gyslose paliauja kraujas plakęs,
Pražilęs varnas, sakalas pusiau apakęs,
Erelis, kai į ragą snapą jam suvaro,
Kada jis amžinai suaugęs užsidaro,
Į kapines vis eina; net maži žvėreliai
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas yra Avilynas ir kuo jame gyvenantys žvėrys skiriasi nuo žmonių?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Avilynu medžiotojai vadina neįžengiamą girios vidurį už pelkių ir ūkų, kurio paslaptis žino tik pasakos. Pasak padavimų, ten yra žvėrių ir augalų sostinė, iš kurios plinta visos veislės. Žvėrys ten gyvena santarvėje: jų nesugadino civilizacija, jie nežino nuosavybės teisės, dvikovų ir karo mokslų, net beginklio žmogaus neskriaustų. Tai priešingybė bajorams, kurie nuolat bylinėjasi dėl nuosavybės.
Rašiniui: Tėvynė
2. Ką Kirminas turi galvoje sakydamas, kad prieš pokylį reikia „išvalyti butą“, ir kodėl jis staiga nutraukia kalbą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Skoluba skundžiasi, kad bajorai vis laukia prancūzų ir nesulaukia. Kirminas atsako, kad Napoleonas Maskolius sumuš, bet jei lietuviai patys nesikels, jis galės pasakyti: „Apseisiu ir be jūs“. Vienuolis kalba palyginimu: prieš sutinkant svečius reikia patiems paruošti namus, „kad sąšlavų nebūtų“. Turbūt jis turi galvoje, kad lietuviai patys turi pasiruošti sukilimui ir išvalyti kraštą nuo Maskolių. Bajorai prašo paaiškinti, bet Kirminas nutyla: pro langą jis pamato keliu jojantį nuliūdusį Tadą ir skuba jo pasivyti. Šis rūpestis Tadu yra dar viena užuomina, kas iš tikrųjų yra Kirminas.
Rašiniui: Istorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.