Ar Lietuvos girias kas nors pažint galėjo,
Ar kas jų vidurį slaptingą apžiūrėjo?
Žvejys plačiųjų jūrių vos krantus pažįsta;
Net giriose tose medžiotojai paklysta,
Viršūnes mato, pakraščius, ošimą girdi,
Bet nepažįsta tųjų girių gelmių širdį.
Tik pasakos tų girių paslaptis težino.
Nes, jeigu pereitum šilus ir samanynus,
Atrastum išvartų ir šiekštų supynimą,
Kur tūkstančiai upelių savo pradžią ima;
Paparčiai slėniuose, kalneliuos skruzdėlynai,
Lizdai piktųjų širšių, baisūs gyvatynai.
O jei ir tai be baimės pergalėt mokėtum,
Tuomet dar baisesnių pavojų paregėtum.
Tenai, kaip vilko akys, spinkso ežerėliai
Maži, bet tik paviršium samanoms apžėlę,
Neišmatuojamai jie gilūs (žmonės mena,
Kad tik velniai dugne tų ežerų gyvena).
Vanduo tų šulinių rausva rūda pasruvęs,
Ir kyla garas iš gelmių aitrus, supuvęs,
Kuris neleidžia medžiams žalumu grožėtis;
Sukempėję, kreivi, liguisti ir skylėti,
Šakas sausas jie rodo kerpėms kaltūnuotas
Ir kiša kelmus pintimis, krembliais gumbuotus,
Lyg raganų būrys, į katilą sužiūręs,
Ir, rodos, katile negyvėlį jau turi...
Tačiau už ežerėlių tų jau nieks nežengia,
Net akys pastebėt ko nors ten neįstengia,
Nes debesiai ūkų ten visa jau uždengia,
Kurie į aukštį kyla nuolat iš klampynių.
O už pilkų ūkų (kaip kaimo žmonės mini)
Yra laisva šalis, žaliuot ji nenustoja,
Tai sostinė žvėrių ir augalų gražioji.
Ten sėklos medžių ir žolių sau turi vietą,
Iš kur visų jų veislė platinas po svietą;
Kaip Nojaus kad laive, tenai visų gyvūnų
Yra po porą, tad jų veislės ir nežūna.
Iš vidurio, kaip pasakoja, valdo šalį
Sens tūras, stumbras, meškinas – žvėrių karaliai.
Viršuj smarkus ryklys ir lūšis piktas žiūri, –
Tai jų ministeriai, tvarkos dabot jie turi;
Toliau gyvena jų pavaldiniai kilnieji:
Šernai, elniai raguočiai ir vilkai pilkieji;
Aukščiau – ereliai, sakalai, garbės skelbėjai,
Maitinas jie dvare, kaip dvaro patarėjai.
Tai poros svarbiosios gyvūnų patriarkų,
Gelmėje girių slepias, savo šalį tvarko;
Vaikus apsigyventi pakraštin paleidžia,
O pats gyvenimą tik sostinėj praleidžia;
Nei šautuvas, nei kardas jų pasiekt negali,
Kiekvienas gi sutinka mirtį naturalią.
Jie tur net kapines. Mirties dienų sulaukus,
Ten svaido paukščiai plunksnas, keturkojai plaukus.
Lokys dantis parėdęs ir jėgų nustojęs,
Pasenęs briedis, sunkiai pavilkdamas kojas,
Zuikys, kai gyslose paliauja kraujas plakęs,
Pražilęs varnas, sakalas pusiau apakęs,
Erelis, kai į ragą snapą jam suvaro,
Kada jis amžinai suaugęs užsidaro,
Į kapines vis eina; net maži žvėreliai
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.