Kuris neleidžia medžiams žalumu grožėtis;
Sukempėję, kreivi, liguisti ir skylėti,
Šakas sausas jie rodo kerpėms kaltūnuotas
Ir kiša kelmus pintimis, krembliais gumbuotus,
Lyg raganų būrys, į katilą sužiūręs,
Ir, rodos, katile negyvėlį jau turi...
Tačiau už ežerėlių tų jau nieks nežengia,
Net akys pastebėt ko nors ten neįstengia,
Nes debesiai ūkų ten visa jau uždengia,
Kurie į aukštį kyla nuolat iš klampynių.
O už pilkų ūkų (kaip kaimo žmonės mini)
Yra laisva šalis, žaliuot ji nenustoja,
Tai sostinė žvėrių ir augalų gražioji.
Ten sėklos medžių ir žolių sau turi vietą,
Iš kur visų jų veislė platinas po svietą;
Kaip Nojaus kad laive, tenai visų gyvūnų
Yra po porą, tad jų veislės ir nežūna.
Iš vidurio, kaip pasakoja, valdo šalį
Sens tūras, stumbras, meškinas – žvėrių karaliai.
Viršuj smarkus ryklys ir lūšis piktas žiūri, –
Tai jų ministeriai, tvarkos dabot jie turi;
Toliau gyvena jų pavaldiniai kilnieji:
Šernai, elniai raguočiai ir vilkai pilkieji;
Aukščiau – ereliai, sakalai, garbės skelbėjai,
Maitinas jie dvare, kaip dvaro patarėjai.
Tai poros svarbiosios gyvūnų patriarkų,
Gelmėje girių slepias, savo šalį tvarko;
Vaikus apsigyventi pakraštin paleidžia,
O pats gyvenimą tik sostinėj praleidžia;
Nei šautuvas, nei kardas jų pasiekt negali,
Kiekvienas gi sutinka mirtį naturalią.
Jie tur net kapines. Mirties dienų sulaukus,
Ten svaido paukščiai plunksnas, keturkojai plaukus.
Lokys dantis parėdęs ir jėgų nustojęs,
Pasenęs briedis, sunkiai pavilkdamas kojas,
Zuikys, kai gyslose paliauja kraujas plakęs,
Pražilęs varnas, sakalas pusiau apakęs,
Erelis, kai į ragą snapą jam suvaro,
Kada jis amžinai suaugęs užsidaro,
Į kapines vis eina; net maži žvėreliai
Apsirgę, sužeisti ten šermenis sau kelia.
Todel ir kaulų mirusiųjų niekur nematyti,
Nes jie visi savuos kapuose suguldyti.
Girdėt, kad sostinėj dar gyvuliai sutinka,
Nes valdosi jie taip, kaip jiems patiems patinka.
Žmonių civilizacija dar jų nesugadino,
Dar nuosavybės teisės jie nesimokino;
Nežino jie nei dvikovų, nei karo mokslų,
Dar klausos iki šiol vaikai tėvų pamokslų,
Dar meilės santaikos ik šiol jie neprarado.
Dar vienas kito jie nekandžioja, nebado;
Net jei beginklį žmogų žvėrys pamatytų
Tenai, tai bloga jam taip pat nepadarytų –
Žiūrėtų jie į jį taip pat nusistebėję,
Kaip rojuje anuomet jų tėvai žiūrėjo
Adomui į akis, kol dar su juo sutiko
Ik pagaliau su Adomu nesusipyko.
Tik, laimei, žmogus įsismelkt čia nemėgina,
Nes Baimė mirti, Darbas vietą šitą gina.
Tik kartais šunes įsibėgę, kaip vylyčios,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas yra Avilynas ir kuo jame gyvenantys žvėrys skiriasi nuo žmonių?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Avilynu medžiotojai vadina neįžengiamą girios vidurį už pelkių ir ūkų, kurio paslaptis žino tik pasakos. Pasak padavimų, ten yra žvėrių ir augalų sostinė, iš kurios plinta visos veislės. Žvėrys ten gyvena santarvėje: jų nesugadino civilizacija, jie nežino nuosavybės teisės, dvikovų ir karo mokslų, net beginklio žmogaus neskriaustų. Tai priešingybė bajorams, kurie nuolat bylinėjasi dėl nuosavybės.
Rašiniui: Tėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.