Ponas Tadas160-162 psl. · apie 10 min.
Ketvirtoji knyga. Diplomatika ir medžioklė32% kūrinio
160 psl.

Tai jų ministeriai, tvarkos dabot jie turi;

Toliau gyvena jų pavaldiniai kilnieji:

Šernai, elniai raguočiai ir vilkai pilkieji;

Aukščiau – ereliai, sakalai, garbės skelbėjai,

Maitinas jie dvare, kaip dvaro patarėjai.

Tai poros svarbiosios gyvūnų patriarkų,

Gelmėje girių slepias, savo šalį tvarko;

Vaikus apsigyventi pakraštin paleidžia,

O pats gyvenimą tik sostinėj praleidžia;

Nei šautuvas, nei kardas jų pasiekt negali,

Kiekvienas gi sutinka mirtį naturalią.

Jie tur net kapines. Mirties dienų sulaukus,

Ten svaido paukščiai plunksnas, keturkojai plaukus.

Lokys dantis parėdęs ir jėgų nustojęs,

Pasenęs briedis, sunkiai pavilkdamas kojas,

Zuikys, kai gyslose paliauja kraujas plakęs,

Pražilęs varnas, sakalas pusiau apakęs,

Erelis, kai į ragą snapą jam suvaro,

Kada jis amžinai suaugęs užsidaro,

Į kapines vis eina; net maži žvėreliai

161 psl.

Apsirgę, sužeisti ten šermenis sau kelia.

Todel ir kaulų mirusiųjų niekur nematyti,

Nes jie visi savuos kapuose suguldyti.

Girdėt, kad sostinėj dar gyvuliai sutinka,

Nes valdosi jie taip, kaip jiems patiems patinka.

Žmonių civilizacija dar jų nesugadino,

Dar nuosavybės teisės jie nesimokino;

Nežino jie nei dvikovų, nei karo mokslų,

Dar klausos iki šiol vaikai tėvų pamokslų,

Dar meilės santaikos ik šiol jie neprarado.

Dar vienas kito jie nekandžioja, nebado;

Net jei beginklį žmogų žvėrys pamatytų

Tenai, tai bloga jam taip pat nepadarytų –

Žiūrėtų jie į jį taip pat nusistebėję,

Kaip rojuje anuomet jų tėvai žiūrėjo

Adomui į akis, kol dar su juo sutiko

Ik pagaliau su Adomu nesusipyko.

Tik, laimei, žmogus įsismelkt čia nemėgina,

Nes Baimė mirti, Darbas vietą šitą gina.

Tik kartais šunes įsibėgę, kaip vylyčios,

162 psl.

Pasiekia samanynus, pelkes iš netyčių.

Tačiau, pamatę tas giliąsias girių pelkes,

Užstaugę, tuoj išlaksto ir prie krašto telkias;

Ir ilgai dar paskui, atbėgę į pakaimes,

Jie ieško savo pono, tirpdami iš baimės.

Tas slaptas nepažįstamas žmonėms žinynas

Medžiotojų kalba vadinas »Avilynas«.

Tu, kvailas meškine! jei būtum ten sėdėjęs,

Tai Voiskis būt tavęs tikrai nepastebėjęs;

Tačiau tave ar drevių bitės išviliojo,

Ar pajutai prinokusį jau vasarojų?...

Tu pakraščiu ėjai, o ten tave pamatė

Eigulis, ir tuojau tave sekliais apstatė,

Ir tavo būstinę ūmai jie sužinojo,

Pamatė, kur ganaisi, kur dažniau nakvoji...

Dabar medžioklė eina ir nuo »Avilyno«,

Jau Voiskis tau pabėgti kelią užrakino...

Tiktai prajojęs girią Tadas tepatyrė,

Kad šunes pasinėrė jau senai į girią.

Tyla. – Veltui šauliai domingai kreipia ausį;

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kas yra Avilynas ir kuo jame gyvenantys žvėrys skiriasi nuo žmonių?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Avilynu medžiotojai vadina neįžengiamą girios vidurį už pelkių ir ūkų, kurio paslaptis žino tik pasakos. Pasak padavimų, ten yra žvėrių ir augalų sostinė, iš kurios plinta visos veislės. Žvėrys ten gyvena santarvėje: jų nesugadino civilizacija, jie nežino nuosavybės teisės, dvikovų ir karo mokslų, net beginklio žmogaus neskriaustų. Tai priešingybė bajorams, kurie nuolat bylinėjasi dėl nuosavybės.

Rašiniui: Tėvynė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.