Apsirgę, sužeisti ten šermenis sau kelia.
Todel ir kaulų mirusiųjų niekur nematyti,
Nes jie visi savuos kapuose suguldyti.
Girdėt, kad sostinėj dar gyvuliai sutinka,
Nes valdosi jie taip, kaip jiems patiems patinka.
Žmonių civilizacija dar jų nesugadino,
Dar nuosavybės teisės jie nesimokino;
Nežino jie nei dvikovų, nei karo mokslų,
Dar klausos iki šiol vaikai tėvų pamokslų,
Dar meilės santaikos ik šiol jie neprarado.
Dar vienas kito jie nekandžioja, nebado;
Net jei beginklį žmogų žvėrys pamatytų
Tenai, tai bloga jam taip pat nepadarytų –
Žiūrėtų jie į jį taip pat nusistebėję,
Kaip rojuje anuomet jų tėvai žiūrėjo
Adomui į akis, kol dar su juo sutiko
Ik pagaliau su Adomu nesusipyko.
Tik, laimei, žmogus įsismelkt čia nemėgina,
Nes Baimė mirti, Darbas vietą šitą gina.
Tik kartais šunes įsibėgę, kaip vylyčios,
Pasiekia samanynus, pelkes iš netyčių.
Tačiau, pamatę tas giliąsias girių pelkes,
Užstaugę, tuoj išlaksto ir prie krašto telkias;
Ir ilgai dar paskui, atbėgę į pakaimes,
Jie ieško savo pono, tirpdami iš baimės.
Tas slaptas nepažįstamas žmonėms žinynas
Medžiotojų kalba vadinas »Avilynas«.
Tu, kvailas meškine! jei būtum ten sėdėjęs,
Tai Voiskis būt tavęs tikrai nepastebėjęs;
Tačiau tave ar drevių bitės išviliojo,
Ar pajutai prinokusį jau vasarojų?...
Tu pakraščiu ėjai, o ten tave pamatė
Eigulis, ir tuojau tave sekliais apstatė,
Ir tavo būstinę ūmai jie sužinojo,
Pamatė, kur ganaisi, kur dažniau nakvoji...
Dabar medžioklė eina ir nuo »Avilyno«,
Jau Voiskis tau pabėgti kelią užrakino...
Tiktai prajojęs girią Tadas tepatyrė,
Kad šunes pasinėrė jau senai į girią.
Tyla. – Veltui šauliai domingai kreipia ausį;
Veltui, lyg įdomios kalbos dar žodžių, klauso
Tylos, ir kaip nulieti stovi lyg stovylos:
Vien girios muzika iš tolo teprabyla.
Kaip jūroj, šunes nardo girioje tamsiojoj,
Šauliai gi su dvivamzdžiais pagiry sustoję
Į Voiskį žiūri: ausį laiko jis prie žemės;
Kaip gydytojo veidas artimiesiems lemia
Brangaus jiems žmogaus pasveikimą ar mirimą,
Šauliai tikėjo taip į Voiskio prityrimą,
Ir viltis, rūpesčius jo asmeny skandino.
»Yra! yra!« visus staiga jis suramino.
Jis girdi! jie dar klauso – pagaliau išgirsta:
Kelių šunų balsai gaujos balsu tuoj virsta,
Dar ieško, amsi čia, štai pėdas jau suranda,
Jau puola. Bet lojimas rodo, kad nebando
Jėgas, kad tai ne zuikį vejančių lojimas
Ir kad ne lapę, stirną šunes gaudyt ima,
Bet tik skubiai, nutraukdami, piktai vis loja;
Netolimas čia pėdas šunes sužinojo,
Jau vejasi, matydami – staiga nutyla,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.