Ponas Tadas163-164 psl. · apie 5 min.
Ketvirtoji knyga. Diplomatika ir medžioklė33% kūrinio
163 psl.

Veltui, lyg įdomios kalbos dar žodžių, klauso

Tylos, ir kaip nulieti stovi lyg stovylos:

Vien girios muzika iš tolo teprabyla.

Kaip jūroj, šunes nardo girioje tamsiojoj,

Šauliai gi su dvivamzdžiais pagiry sustoję

Į Voiskį žiūri: ausį laiko jis prie žemės;

Kaip gydytojo veidas artimiesiems lemia

Brangaus jiems žmogaus pasveikimą ar mirimą,

Šauliai tikėjo taip į Voiskio prityrimą,

Ir viltis, rūpesčius jo asmeny skandino.

»Yra! yra!« visus staiga jis suramino.

Jis girdi! jie dar klauso – pagaliau išgirsta:

Kelių šunų balsai gaujos balsu tuoj virsta,

Dar ieško, amsi čia, štai pėdas jau suranda,

Jau puola. Bet lojimas rodo, kad nebando

Jėgas, kad tai ne zuikį vejančių lojimas

Ir kad ne lapę, stirną šunes gaudyt ima,

Bet tik skubiai, nutraukdami, piktai vis loja;

Netolimas čia pėdas šunes sužinojo,

Jau vejasi, matydami – staiga nutyla,

164 psl.

Pavijo žvėrį. Ir lojimas vėl pakyla;

Žvėris jau ginas: vis daugiau šunų sužeidžia,

Ir oran skausmo balsą vis dažniau jie leidžia.

Šauliai sustojo, šaut kiekvienas pasirengęs,

Ir atsilošę girios linkui smarkiai žengia.

Nestengia laukt ilgiau! Jau jų grandinė yra

Ir jau į girią smelkias vyras paskui vyrą,

Pirmi sutikt nor žvėrį: Voiskis dar tvarkyti

Kiek gali stengias, vietose dar sulaikyti,

Grasinimais ponaičius, kaimiečius vis bando,

Sakydamas, kad lygiai gaus visi per sprandą

Pakilusieji! Veltui! Jau klausyt jo liovė,

Visi jau girioj. Čia kartu trise iššovė;

Paskui jau kanonada, bet garsiau nei šūviai

Suriko meškinas, bet dar, matyt, nežuvo.

Tai skausmo, pasiutimo balsas medžiais ėjo,

Kurį šaulių, šunų balsų aistra lydėjo

Iš girios gelmių. Ten šauliai miške šuoliuoja,

Čia taiso šautuvus, visi gi triumfuoja;

Tik vienas Voiskis sako, kad blogai nutaikė.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip šauliai elgiasi meškos medžioklėje ir kuo baigiasi Tado ir Grafo susidūrimas su meška?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Šauliai tiki Voiskio patirtimi taip, kaip ligonio artimieji gydytoju, bet, išgirdę šunų lojimą, nebeiškenčia: nepaisydami jo grasinimų sulenda į girią ir šaudo be tvarkos. Meška pasuka ten, kur liko tik Voiskis, Tadas, Grafas ir keli varovai. Tadas ir Grafas iššauna kartu ir abu prašauna, paskui griebiasi tos pačios šakos ir galiausiai bėga. Laiku pribėga Asesorius su Rejentu, Gervazas ir Kirminas, trys šautuvai iššauna kartu, ir meška krinta. Scena rodo bajorų karštumą, o abu jaunuolius šį kartą išgelbsti kiti.

Rašiniui: Ironija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.