Veltui, lyg įdomios kalbos dar žodžių, klauso
Tylos, ir kaip nulieti stovi lyg stovylos:
Vien girios muzika iš tolo teprabyla.
Kaip jūroj, šunes nardo girioje tamsiojoj,
Šauliai gi su dvivamzdžiais pagiry sustoję
Į Voiskį žiūri: ausį laiko jis prie žemės;
Kaip gydytojo veidas artimiesiems lemia
Brangaus jiems žmogaus pasveikimą ar mirimą,
Šauliai tikėjo taip į Voiskio prityrimą,
Ir viltis, rūpesčius jo asmeny skandino.
»Yra! yra!« visus staiga jis suramino.
Jis girdi! jie dar klauso – pagaliau išgirsta:
Kelių šunų balsai gaujos balsu tuoj virsta,
Dar ieško, amsi čia, štai pėdas jau suranda,
Jau puola. Bet lojimas rodo, kad nebando
Jėgas, kad tai ne zuikį vejančių lojimas
Ir kad ne lapę, stirną šunes gaudyt ima,
Bet tik skubiai, nutraukdami, piktai vis loja;
Netolimas čia pėdas šunes sužinojo,
Jau vejasi, matydami – staiga nutyla,
Pavijo žvėrį. Ir lojimas vėl pakyla;
Žvėris jau ginas: vis daugiau šunų sužeidžia,
Ir oran skausmo balsą vis dažniau jie leidžia.
Šauliai sustojo, šaut kiekvienas pasirengęs,
Ir atsilošę girios linkui smarkiai žengia.
Nestengia laukt ilgiau! Jau jų grandinė yra
Ir jau į girią smelkias vyras paskui vyrą,
Pirmi sutikt nor žvėrį: Voiskis dar tvarkyti
Kiek gali stengias, vietose dar sulaikyti,
Grasinimais ponaičius, kaimiečius vis bando,
Sakydamas, kad lygiai gaus visi per sprandą
Pakilusieji! Veltui! Jau klausyt jo liovė,
Visi jau girioj. Čia kartu trise iššovė;
Paskui jau kanonada, bet garsiau nei šūviai
Suriko meškinas, bet dar, matyt, nežuvo.
Tai skausmo, pasiutimo balsas medžiais ėjo,
Kurį šaulių, šunų balsų aistra lydėjo
Iš girios gelmių. Ten šauliai miške šuoliuoja,
Čia taiso šautuvus, visi gi triumfuoja;
Tik vienas Voiskis sako, kad blogai nutaikė.
Šauliai ir siundytojai vieną pusę laikė,
Norėdami užkirsti žvėriui pabėgimą,
Žvėris gi nusigandęs riksmo ir lojimo,
Į kitą šoną netikėtai greit pasuko,
Kur daugelio stovėjusių šaulių jau trūko,
Kur iš šaulių skaitlingo būrio pasiliko,
Tik Voiskis, Tadas, Grafas ir keli vijikų.
Giria reta čia. Kurčias riksmas ten tankynėj,
Ir štai iššoka meškins piktas, kaip griaustinis;
O šunes drasko; čia staiga jis pasistiepia,
Aplinkui apsidairo, baisiai išsišiepia,
Išrovęs kojoms pirmutinėmis šaknotą
Čia kelmą, akmenį ten didį samanotą,
Šunims, žmonėms vis svaido; štai jis apsidairo,
Nulaužia medį ir į dešinę, į kairę
Mosuodams puola ant šaulių čia neskaitlingų,
Ant Grafo ir ant Tado. Jie gi įspūdingi,
Vamzdžius šovimui jau abu nustatę laiko,
Lyg dviem perkūnsargiais į debesį jais taiko;
Štai gaidukus abudu tuoj kartu paspaudę
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.