Pavijo žvėrį. Ir lojimas vėl pakyla;
Žvėris jau ginas: vis daugiau šunų sužeidžia,
Ir oran skausmo balsą vis dažniau jie leidžia.
Šauliai sustojo, šaut kiekvienas pasirengęs,
Ir atsilošę girios linkui smarkiai žengia.
Nestengia laukt ilgiau! Jau jų grandinė yra
Ir jau į girią smelkias vyras paskui vyrą,
Pirmi sutikt nor žvėrį: Voiskis dar tvarkyti
Kiek gali stengias, vietose dar sulaikyti,
Grasinimais ponaičius, kaimiečius vis bando,
Sakydamas, kad lygiai gaus visi per sprandą
Pakilusieji! Veltui! Jau klausyt jo liovė,
Visi jau girioj. Čia kartu trise iššovė;
Paskui jau kanonada, bet garsiau nei šūviai
Suriko meškinas, bet dar, matyt, nežuvo.
Tai skausmo, pasiutimo balsas medžiais ėjo,
Kurį šaulių, šunų balsų aistra lydėjo
Iš girios gelmių. Ten šauliai miške šuoliuoja,
Čia taiso šautuvus, visi gi triumfuoja;
Tik vienas Voiskis sako, kad blogai nutaikė.
Šauliai ir siundytojai vieną pusę laikė,
Norėdami užkirsti žvėriui pabėgimą,
Žvėris gi nusigandęs riksmo ir lojimo,
Į kitą šoną netikėtai greit pasuko,
Kur daugelio stovėjusių šaulių jau trūko,
Kur iš šaulių skaitlingo būrio pasiliko,
Tik Voiskis, Tadas, Grafas ir keli vijikų.
Giria reta čia. Kurčias riksmas ten tankynėj,
Ir štai iššoka meškins piktas, kaip griaustinis;
O šunes drasko; čia staiga jis pasistiepia,
Aplinkui apsidairo, baisiai išsišiepia,
Išrovęs kojoms pirmutinėmis šaknotą
Čia kelmą, akmenį ten didį samanotą,
Šunims, žmonėms vis svaido; štai jis apsidairo,
Nulaužia medį ir į dešinę, į kairę
Mosuodams puola ant šaulių čia neskaitlingų,
Ant Grafo ir ant Tado. Jie gi įspūdingi,
Vamzdžius šovimui jau abu nustatę laiko,
Lyg dviem perkūnsargiais į debesį jais taiko;
Štai gaidukus abudu tuoj kartu paspaudę
Iššovė, ore nuo dvilypio šūvio gàudė,
Bet nepataikė. Meškins bėgti neketino,
Tad jie kartu į nuolaužą įsikabinę
Kiekvienas pasiimt tą ginklą panorėjo,
Tuo tarpu juos pasiekt jau meškinas skubėjo,
Jau iltim grikši, jau nasrus baisius pradengia,
Ir letena naguota galvas griebti rengias:
Abu tos baisenybės baisiai nusigandę
Už krūmų kliūdami tiktai ištrūkti bando.
Žvėris juos vejasi, jau letena mėgina
Pasiekt, bet nepavyksta, vėl jau veik kabinas
Į Grafo plaukus. Galvą tuoj būt pakylėjęs
Kaip skrybėlę, jei būt pagalba nesuspėjus.
Asesorius ir Rejentas staiga iššoko,
Gervazas skubinos ir buvo netolokai
Ir Kirminas, – trims šautuvais kartu tad šovė.
Pašoko meškinas, paleisdams kraujo srovę,
Ir griuvo ant galvos, net kojas iškėtojo,
Tik žnektelėjo smarkiai ši našta sunkioji
To girių milžino į žemę, net nespėjo
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.