Apsirgę, sužeisti ten šermenis sau kelia.
Todel ir kaulų mirusiųjų niekur nematyti,
Nes jie visi savuos kapuose suguldyti.
Girdėt, kad sostinėj dar gyvuliai sutinka,
Nes valdosi jie taip, kaip jiems patiems patinka.
Žmonių civilizacija dar jų nesugadino,
Dar nuosavybės teisės jie nesimokino;
Nežino jie nei dvikovų, nei karo mokslų,
Dar klausos iki šiol vaikai tėvų pamokslų,
Dar meilės santaikos ik šiol jie neprarado.
Dar vienas kito jie nekandžioja, nebado;
Net jei beginklį žmogų žvėrys pamatytų
Tenai, tai bloga jam taip pat nepadarytų –
Žiūrėtų jie į jį taip pat nusistebėję,
Kaip rojuje anuomet jų tėvai žiūrėjo
Adomui į akis, kol dar su juo sutiko
Ik pagaliau su Adomu nesusipyko.
Tik, laimei, žmogus įsismelkt čia nemėgina,
Nes Baimė mirti, Darbas vietą šitą gina.
Tik kartais šunes įsibėgę, kaip vylyčios,
Pasiekia samanynus, pelkes iš netyčių.
Tačiau, pamatę tas giliąsias girių pelkes,
Užstaugę, tuoj išlaksto ir prie krašto telkias;
Ir ilgai dar paskui, atbėgę į pakaimes,
Jie ieško savo pono, tirpdami iš baimės.
Tas slaptas nepažįstamas žmonėms žinynas
Medžiotojų kalba vadinas »Avilynas«.
Tu, kvailas meškine! jei būtum ten sėdėjęs,
Tai Voiskis būt tavęs tikrai nepastebėjęs;
Tačiau tave ar drevių bitės išviliojo,
Ar pajutai prinokusį jau vasarojų?...
Tu pakraščiu ėjai, o ten tave pamatė
Eigulis, ir tuojau tave sekliais apstatė,
Ir tavo būstinę ūmai jie sužinojo,
Pamatė, kur ganaisi, kur dažniau nakvoji...
Dabar medžioklė eina ir nuo »Avilyno«,
Jau Voiskis tau pabėgti kelią užrakino...
Tiktai prajojęs girią Tadas tepatyrė,
Kad šunes pasinėrė jau senai į girią.
Tyla. – Veltui šauliai domingai kreipia ausį;
Veltui, lyg įdomios kalbos dar žodžių, klauso
Tylos, ir kaip nulieti stovi lyg stovylos:
Vien girios muzika iš tolo teprabyla.
Kaip jūroj, šunes nardo girioje tamsiojoj,
Šauliai gi su dvivamzdžiais pagiry sustoję
Į Voiskį žiūri: ausį laiko jis prie žemės;
Kaip gydytojo veidas artimiesiems lemia
Brangaus jiems žmogaus pasveikimą ar mirimą,
Šauliai tikėjo taip į Voiskio prityrimą,
Ir viltis, rūpesčius jo asmeny skandino.
»Yra! yra!« visus staiga jis suramino.
Jis girdi! jie dar klauso – pagaliau išgirsta:
Kelių šunų balsai gaujos balsu tuoj virsta,
Dar ieško, amsi čia, štai pėdas jau suranda,
Jau puola. Bet lojimas rodo, kad nebando
Jėgas, kad tai ne zuikį vejančių lojimas
Ir kad ne lapę, stirną šunes gaudyt ima,
Bet tik skubiai, nutraukdami, piktai vis loja;
Netolimas čia pėdas šunes sužinojo,
Jau vejasi, matydami – staiga nutyla,
Pavijo žvėrį. Ir lojimas vėl pakyla;
Žvėris jau ginas: vis daugiau šunų sužeidžia,
Ir oran skausmo balsą vis dažniau jie leidžia.
Šauliai sustojo, šaut kiekvienas pasirengęs,
Ir atsilošę girios linkui smarkiai žengia.
Nestengia laukt ilgiau! Jau jų grandinė yra
Ir jau į girią smelkias vyras paskui vyrą,
Pirmi sutikt nor žvėrį: Voiskis dar tvarkyti
Kiek gali stengias, vietose dar sulaikyti,
Grasinimais ponaičius, kaimiečius vis bando,
Sakydamas, kad lygiai gaus visi per sprandą
Pakilusieji! Veltui! Jau klausyt jo liovė,
Visi jau girioj. Čia kartu trise iššovė;
Paskui jau kanonada, bet garsiau nei šūviai
Suriko meškinas, bet dar, matyt, nežuvo.
Tai skausmo, pasiutimo balsas medžiais ėjo,
Kurį šaulių, šunų balsų aistra lydėjo
Iš girios gelmių. Ten šauliai miške šuoliuoja,
Čia taiso šautuvus, visi gi triumfuoja;
Tik vienas Voiskis sako, kad blogai nutaikė.
Šauliai ir siundytojai vieną pusę laikė,
Norėdami užkirsti žvėriui pabėgimą,
Žvėris gi nusigandęs riksmo ir lojimo,
Į kitą šoną netikėtai greit pasuko,
Kur daugelio stovėjusių šaulių jau trūko,
Kur iš šaulių skaitlingo būrio pasiliko,
Tik Voiskis, Tadas, Grafas ir keli vijikų.
Giria reta čia. Kurčias riksmas ten tankynėj,
Ir štai iššoka meškins piktas, kaip griaustinis;
O šunes drasko; čia staiga jis pasistiepia,
Aplinkui apsidairo, baisiai išsišiepia,
Išrovęs kojoms pirmutinėmis šaknotą
Čia kelmą, akmenį ten didį samanotą,
Šunims, žmonėms vis svaido; štai jis apsidairo,
Nulaužia medį ir į dešinę, į kairę
Mosuodams puola ant šaulių čia neskaitlingų,
Ant Grafo ir ant Tado. Jie gi įspūdingi,
Vamzdžius šovimui jau abu nustatę laiko,
Lyg dviem perkūnsargiais į debesį jais taiko;
Štai gaidukus abudu tuoj kartu paspaudę
Iššovė, ore nuo dvilypio šūvio gàudė,
Bet nepataikė. Meškins bėgti neketino,
Tad jie kartu į nuolaužą įsikabinę
Kiekvienas pasiimt tą ginklą panorėjo,
Tuo tarpu juos pasiekt jau meškinas skubėjo,
Jau iltim grikši, jau nasrus baisius pradengia,
Ir letena naguota galvas griebti rengias:
Abu tos baisenybės baisiai nusigandę
Už krūmų kliūdami tiktai ištrūkti bando.
Žvėris juos vejasi, jau letena mėgina
Pasiekt, bet nepavyksta, vėl jau veik kabinas
Į Grafo plaukus. Galvą tuoj būt pakylėjęs
Kaip skrybėlę, jei būt pagalba nesuspėjus.
Asesorius ir Rejentas staiga iššoko,
Gervazas skubinos ir buvo netolokai
Ir Kirminas, – trims šautuvais kartu tad šovė.
Pašoko meškinas, paleisdams kraujo srovę,
Ir griuvo ant galvos, net kojas iškėtojo,
Tik žnektelėjo smarkiai ši našta sunkioji
To girių milžino į žemę, net nespėjo
Atšokti Grafas, ir jau parblokštas gulėjo.
Norėjo meškins dar mėgint, ar kojos remia,
Bet Spravnikas, Strapčienė laikė jį prie žemės.
Tada nuo juostos Voiskis ragą nukabino,
Medžioklės ragą – ilgą, riestą, sudėtinį,
Kaip boa žaltį; jį prie lūpų greit pridėjo,
Veidai išsipūtė, jo akys sublizgėjo
Krauju; akis primerkęs, pilvą dar įtraukė
Ir į plaučius daugiau prieinant kvapo laukė.
Užgrojo. Ragas viesula garsų prabilo,
Kartojos muzikos aidai po visą šilą.
Šauliai nutilo, siundytojai surimtėjo –
Taip muzikos harmonija visus žavėjo.
Senuko kunšto groti, giriose įgyto,
Medžiotojams dar kartą teko paklausyti;
Prabilo, atsigavo krūmai, ąžuolynai,
Lyg būt naujai paleista piktąjį šunyną.
Nes grojime medžioklė savo pradžią ima:
Iš karto atbalsys skardus – tai pašaukimas,
Paskui dažni dejavimai – šunų lojimas,
O kartais girdis tvirtas tonas – tai šovimas.
Paliovė pūst; tačiau visi tenai tikėjo,
Kad Voiskis pučia dar, o tai aidai skambėjo.
Vėl pūst pradėjo. Rodos, ragas pakitėjo
Ir, tarsi, lūpose tvirtėjo ir plonėjo,
Nuduodamas žvėrių balsus: kaip vilkas kaukia.
Nutęsdamas ilgai, paskui rūsčiai užtraukia,
Lyg piktas meškinas, lyg ragas išsižioja,
Paskui vėl stumbro balsas giriose skrajoja.
Paliovė pūst; tačiau visi tenai tikėjo,
Kad Voiskis groja dar, o tai aidai skambėjo.
Tos rago muzikos aidai plačiai skrajojo,
Juos medžiai medžiams, krūmai krūmams vis kartojo.
Vėl pučia: lyg ragu šimtai ragų užgrotų,
Lyg siundymą, šūvius, riksmus jie dar kartotų...
Čia ragas Voiskio lūpose aukštyn pakyla
Ir jau triumfo himnu debesims prabyla.
Paliovė pūst, tačiau visi tenai tikėjo
Kad Voiskis pučia dar, o tai aidai skambėjo.
Kiek medžių, tiek ragų skambėjo vis po orą,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas yra Avilynas ir kuo jame gyvenantys žvėrys skiriasi nuo žmonių?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Avilynu medžiotojai vadina neįžengiamą girios vidurį už pelkių ir ūkų, kurio paslaptis žino tik pasakos. Pasak padavimų, ten yra žvėrių ir augalų sostinė, iš kurios plinta visos veislės. Žvėrys ten gyvena santarvėje: jų nesugadino civilizacija, jie nežino nuosavybės teisės, dvikovų ir karo mokslų, net beginklio žmogaus neskriaustų. Tai priešingybė bajorams, kurie nuolat bylinėjasi dėl nuosavybės.
Rašiniui: Tėvynė
2. Kodėl Voiskio grojimas ragu po meškos medžioklės yra svarbi poemos vieta?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Voiskis ragu atkartoja visą medžioklę: šaukimą, šunų lojimą, šūvius, o pabaigoje sugroja triumfo himną. Kai jis nustoja pūsti, visiems atrodo, kad jis vis dar groja, nes „tai aidai skambėjo“. Girios tarsi atsako žmogui. Šią vietą galima skaityti kaip kūrybos ir atminties vaizdą: daina gyvuoja ir tada, kai dainininkas nutilo. Kartu tai senųjų papročių meno, kuris nyksta, paveikslas.
Rašiniui: GamtaKūrėjas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.