Iššovė, ore nuo dvilypio šūvio gàudė,
Bet nepataikė. Meškins bėgti neketino,
Tad jie kartu į nuolaužą įsikabinę
Kiekvienas pasiimt tą ginklą panorėjo,
Tuo tarpu juos pasiekt jau meškinas skubėjo,
Jau iltim grikši, jau nasrus baisius pradengia,
Ir letena naguota galvas griebti rengias:
Abu tos baisenybės baisiai nusigandę
Už krūmų kliūdami tiktai ištrūkti bando.
Žvėris juos vejasi, jau letena mėgina
Pasiekt, bet nepavyksta, vėl jau veik kabinas
Į Grafo plaukus. Galvą tuoj būt pakylėjęs
Kaip skrybėlę, jei būt pagalba nesuspėjus.
Asesorius ir Rejentas staiga iššoko,
Gervazas skubinos ir buvo netolokai
Ir Kirminas, – trims šautuvais kartu tad šovė.
Pašoko meškinas, paleisdams kraujo srovę,
Ir griuvo ant galvos, net kojas iškėtojo,
Tik žnektelėjo smarkiai ši našta sunkioji
To girių milžino į žemę, net nespėjo
Atšokti Grafas, ir jau parblokštas gulėjo.
Norėjo meškins dar mėgint, ar kojos remia,
Bet Spravnikas, Strapčienė laikė jį prie žemės.
Tada nuo juostos Voiskis ragą nukabino,
Medžioklės ragą – ilgą, riestą, sudėtinį,
Kaip boa žaltį; jį prie lūpų greit pridėjo,
Veidai išsipūtė, jo akys sublizgėjo
Krauju; akis primerkęs, pilvą dar įtraukė
Ir į plaučius daugiau prieinant kvapo laukė.
Užgrojo. Ragas viesula garsų prabilo,
Kartojos muzikos aidai po visą šilą.
Šauliai nutilo, siundytojai surimtėjo –
Taip muzikos harmonija visus žavėjo.
Senuko kunšto groti, giriose įgyto,
Medžiotojams dar kartą teko paklausyti;
Prabilo, atsigavo krūmai, ąžuolynai,
Lyg būt naujai paleista piktąjį šunyną.
Nes grojime medžioklė savo pradžią ima:
Iš karto atbalsys skardus – tai pašaukimas,
Paskui dažni dejavimai – šunų lojimas,
O kartais girdis tvirtas tonas – tai šovimas.
Paliovė pūst; tačiau visi tenai tikėjo,
Kad Voiskis pučia dar, o tai aidai skambėjo.
Vėl pūst pradėjo. Rodos, ragas pakitėjo
Ir, tarsi, lūpose tvirtėjo ir plonėjo,
Nuduodamas žvėrių balsus: kaip vilkas kaukia.
Nutęsdamas ilgai, paskui rūsčiai užtraukia,
Lyg piktas meškinas, lyg ragas išsižioja,
Paskui vėl stumbro balsas giriose skrajoja.
Paliovė pūst; tačiau visi tenai tikėjo,
Kad Voiskis groja dar, o tai aidai skambėjo.
Tos rago muzikos aidai plačiai skrajojo,
Juos medžiai medžiams, krūmai krūmams vis kartojo.
Vėl pučia: lyg ragu šimtai ragų užgrotų,
Lyg siundymą, šūvius, riksmus jie dar kartotų...
Čia ragas Voiskio lūpose aukštyn pakyla
Ir jau triumfo himnu debesims prabyla.
Paliovė pūst, tačiau visi tenai tikėjo
Kad Voiskis pučia dar, o tai aidai skambėjo.
Kiek medžių, tiek ragų skambėjo vis po orą,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Voiskio grojimas ragu po meškos medžioklės yra svarbi poemos vieta?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Voiskis ragu atkartoja visą medžioklę: šaukimą, šunų lojimą, šūvius, o pabaigoje sugroja triumfo himną. Kai jis nustoja pūsti, visiems atrodo, kad jis vis dar groja, nes „tai aidai skambėjo“. Girios tarsi atsako žmogui. Šią vietą galima skaityti kaip kūrybos ir atminties vaizdą: daina gyvuoja ir tada, kai dainininkas nutilo. Kartu tai senųjų papročių meno, kuris nyksta, paveikslas.
Rašiniui: GamtaKūrėjas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.