Ponas Tadas167-169 psl. · apie 10 min.
Ketvirtoji knyga. Diplomatika ir medžioklė34% kūrinio
167 psl.

Atšokti Grafas, ir jau parblokštas gulėjo.

Norėjo meškins dar mėgint, ar kojos remia,

Bet Spravnikas, Strapčienė laikė jį prie žemės.

Tada nuo juostos Voiskis ragą nukabino,

Medžioklės ragą – ilgą, riestą, sudėtinį,

Kaip boa žaltį; jį prie lūpų greit pridėjo,

Veidai išsipūtė, jo akys sublizgėjo

Krauju; akis primerkęs, pilvą dar įtraukė

Ir į plaučius daugiau prieinant kvapo laukė.

Užgrojo. Ragas viesula garsų prabilo,

Kartojos muzikos aidai po visą šilą.

Šauliai nutilo, siundytojai surimtėjo –

Taip muzikos harmonija visus žavėjo.

Senuko kunšto groti, giriose įgyto,

Medžiotojams dar kartą teko paklausyti;

Prabilo, atsigavo krūmai, ąžuolynai,

Lyg būt naujai paleista piktąjį šunyną.

Nes grojime medžioklė savo pradžią ima:

Iš karto atbalsys skardus – tai pašaukimas,

Paskui dažni dejavimai – šunų lojimas,

168 psl.

O kartais girdis tvirtas tonas – tai šovimas.

Paliovė pūst; tačiau visi tenai tikėjo,

Kad Voiskis pučia dar, o tai aidai skambėjo.

Vėl pūst pradėjo. Rodos, ragas pakitėjo

Ir, tarsi, lūpose tvirtėjo ir plonėjo,

Nuduodamas žvėrių balsus: kaip vilkas kaukia.

Nutęsdamas ilgai, paskui rūsčiai užtraukia,

Lyg piktas meškinas, lyg ragas išsižioja,

Paskui vėl stumbro balsas giriose skrajoja.

Paliovė pūst; tačiau visi tenai tikėjo,

Kad Voiskis groja dar, o tai aidai skambėjo.

Tos rago muzikos aidai plačiai skrajojo,

Juos medžiai medžiams, krūmai krūmams vis kartojo.

Vėl pučia: lyg ragu šimtai ragų užgrotų,

Lyg siundymą, šūvius, riksmus jie dar kartotų...

Čia ragas Voiskio lūpose aukštyn pakyla

Ir jau triumfo himnu debesims prabyla.

Paliovė pūst, tačiau visi tenai tikėjo

Kad Voiskis pučia dar, o tai aidai skambėjo.

Kiek medžių, tiek ragų skambėjo vis po orą,

169 psl.

Lyg vienas choras tęstų dainą kito choro.

Ir skrido muzika platesnė, tolimesnė,

Tolyn ramyn vis ėjo, darės tobūlesnė,

Kol ten padangės prieangyje nykt pradėjo!

Paleido Voiskis ragą ir rankas sudėjo

Iš priekio kryžiavai; jau ragas tik švytravo

Ant juostos, Voiskio veidas džiaugės, spinduliavo,

Akims pakeltomis, lyg, pilnas įkvėpimo,

Ausia dar gaudė tonų lengvąjį nykimą.

Tuo tarpu tūkstančiai plojimų prasidėjo,

Ir sveikinimai, vivatai jau teskambėjo.

Nurimę pakreipė visi žvilgsnius į šoną,

Kur buvo vos nušauto meškino lavonas:

Gulėjo kruvinas, nes kulkų daug įstrigus,

Krūtinė buvo žolėse giliai įsmigus;

Išskėtęs kojas kryžium dar dūsuoja sunkiai,

Ir iš žaizdų vis kraujas dar gausingai sunkias,

Galva bejėgė, nors dar akys dėbsi, žiba.

Jau dielės Podkomožio į ausis sukibę:

Strapčienė laikė kairę ausį jam nutvėrus,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Voiskio grojimas ragu po meškos medžioklės yra svarbi poemos vieta?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Voiskis ragu atkartoja visą medžioklę: šaukimą, šunų lojimą, šūvius, o pabaigoje sugroja triumfo himną. Kai jis nustoja pūsti, visiems atrodo, kad jis vis dar groja, nes „tai aidai skambėjo“. Girios tarsi atsako žmogui. Šią vietą galima skaityti kaip kūrybos ir atminties vaizdą: daina gyvuoja ir tada, kai dainininkas nutilo. Kartu tai senųjų papročių meno, kuris nyksta, paveikslas.

Rašiniui: GamtaKūrėjas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.