Kuris Horeškų gentim tolimu vadinos;
Sugrįžęs iš vojažo mėgo tuosius mūrus,
Sakydams, kad jie gotiškos architektūros,
Tačiau Teisėjas sakė, tekę sužinoti,
Kad pilį statę Vilniaus meistrai, o ne Gotai.
Gana, kad pilį mėgo Grafas ir Teisėjas,
Nors nežinia, kodel jų norai susiėjo.
Tad žemietijoje pradėjo bylinėtis,
Pasiekė net senatą, ėmė vėl derėtis;
Kol po visų bylų, sprendimų begalinių
Byla vėl grįžo prie senų teismų pradinių.
Gerai kalbėjo Voiskis: pilyje, matyti,
Galėjo tilpt laisvai visi svečiai prašyti.
Skliautus tos menės remia vaizdžiai sukabinus
Eilė stulpų, o grindys tvirtos akmeninės.
Be braižinių tos sienos, bet akis viliojo,
Nes vaizdžiai stirnų, briedžių ten ragai kabojo
Ir surašyta ten, kada ir kas pagavo
Tuos žvėris; ten taip pat ir herbai spinduliavo
Medžiotojų – kiekvieno vardas ten stovėjo;
Horeškų herbas Pusožis skliautuos spindėjo.
Svečiai tvarkoj suėjo ir ratu sustojo,
Nes vien tik Podkomožis vietą sau žinojo;
Mat, jo del amžiaus, vardo niekas neaplenkia,
Tad jis ponioms ir ponams vieton eidams lenkias.
Toliau Teisėjas ir vienuolis Berardinas,
Kuris maldelę sukalba kalba lotynų;
Degtinės vyrai gavę, tuoj daugiau įgavo
Drąsos, paskui valgius lietuviškus ragavo.
Pons Tadas, lauktas svečias, nors ir jaunas ponas,
Šalia ponių sėdėjo veik prie Jo Malonės;
Vieta neužimta tarp jojo ir dėduko
Dar laukė kažko, dar ten aukšto svečio trūko.
O dėdė vis dažnai į vietą tą žiūrėjo,
Lyg svečią laukiamą greičiau išvyst norėjo.
Ir Tadas dėdės žvilgsnį akimis sekiojo,
Nes jį taip pat toji tuščia vieta viliojo.
Keisti dalykai! sėdi aplink jį panaitės,
Kurioms galėtų džiaugtis net ir karalaitis,
Aukštų jos giminių ir gražios kaip lėliukės,
O Tado tik į tuščią vietą akys sukas.
Rimtai jis mąsto vis, kaip mįslę tą atminus,
Net nežiūri beveik nė į gražias kaimynes;
Gražios Podkomožaitės, rodos, jis nemato,
Jai lėkščių nepamaino, taurės nepastato.
Nestengia net linksmai kalbėti su merginoms,
Negal parodyt tuo, kad sostinėj mokinos.
Tik ta tuščia vieta kankina jį, vilioja...
Dabar jau netuščia, nes ten jau mintys jojo.
Jau tūkstančiai minčių mirgėjo toje vietoj,
Lyg šokinėdamos varliukės tuoj po lietui.
Bet tarp minčių tų skiriasi viena labiausiai,
Kaip pelkių lelija vandenyje aiškiausia.
Paduota trečias valgis. Podkomožis kelias
Pripildams vyno taurę vyresnės dukrelės,
O jaunesnei pastūmęs lėkštę su žirneliais,
Pasako: »Aš turiu tarnauti jums, panelės,
Nors senas nerangus!« Jaunieji tad užgauti
Pakilo ir pradėjo tuoj panoms tarnauti.
Teisėjas metęs Tadui žvilgsnį susiraukęs,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.