O Tado tik į tuščią vietą akys sukas.
Rimtai jis mąsto vis, kaip mįslę tą atminus,
Net nežiūri beveik nė į gražias kaimynes;
Gražios Podkomožaitės, rodos, jis nemato,
Jai lėkščių nepamaino, taurės nepastato.
Nestengia net linksmai kalbėti su merginoms,
Negal parodyt tuo, kad sostinėj mokinos.
Tik ta tuščia vieta kankina jį, vilioja...
Dabar jau netuščia, nes ten jau mintys jojo.
Jau tūkstančiai minčių mirgėjo toje vietoj,
Lyg šokinėdamos varliukės tuoj po lietui.
Bet tarp minčių tų skiriasi viena labiausiai,
Kaip pelkių lelija vandenyje aiškiausia.
Paduota trečias valgis. Podkomožis kelias
Pripildams vyno taurę vyresnės dukrelės,
O jaunesnei pastūmęs lėkštę su žirneliais,
Pasako: »Aš turiu tarnauti jums, panelės,
Nors senas nerangus!« Jaunieji tad užgauti
Pakilo ir pradėjo tuoj panoms tarnauti.
Teisėjas metęs Tadui žvilgsnį susiraukęs,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.