O kartais girdis tvirtas tonas – tai šovimas.
Paliovė pūst; tačiau visi tenai tikėjo,
Kad Voiskis pučia dar, o tai aidai skambėjo.
Vėl pūst pradėjo. Rodos, ragas pakitėjo
Ir, tarsi, lūpose tvirtėjo ir plonėjo,
Nuduodamas žvėrių balsus: kaip vilkas kaukia.
Nutęsdamas ilgai, paskui rūsčiai užtraukia,
Lyg piktas meškinas, lyg ragas išsižioja,
Paskui vėl stumbro balsas giriose skrajoja.
Paliovė pūst; tačiau visi tenai tikėjo,
Kad Voiskis groja dar, o tai aidai skambėjo.
Tos rago muzikos aidai plačiai skrajojo,
Juos medžiai medžiams, krūmai krūmams vis kartojo.
Vėl pučia: lyg ragu šimtai ragų užgrotų,
Lyg siundymą, šūvius, riksmus jie dar kartotų...
Čia ragas Voiskio lūpose aukštyn pakyla
Ir jau triumfo himnu debesims prabyla.
Paliovė pūst, tačiau visi tenai tikėjo
Kad Voiskis pučia dar, o tai aidai skambėjo.
Kiek medžių, tiek ragų skambėjo vis po orą,
Lyg vienas choras tęstų dainą kito choro.
Ir skrido muzika platesnė, tolimesnė,
Tolyn ramyn vis ėjo, darės tobūlesnė,
Kol ten padangės prieangyje nykt pradėjo!
Paleido Voiskis ragą ir rankas sudėjo
Iš priekio kryžiavai; jau ragas tik švytravo
Ant juostos, Voiskio veidas džiaugės, spinduliavo,
Akims pakeltomis, lyg, pilnas įkvėpimo,
Ausia dar gaudė tonų lengvąjį nykimą.
Tuo tarpu tūkstančiai plojimų prasidėjo,
Ir sveikinimai, vivatai jau teskambėjo.
Nurimę pakreipė visi žvilgsnius į šoną,
Kur buvo vos nušauto meškino lavonas:
Gulėjo kruvinas, nes kulkų daug įstrigus,
Krūtinė buvo žolėse giliai įsmigus;
Išskėtęs kojas kryžium dar dūsuoja sunkiai,
Ir iš žaizdų vis kraujas dar gausingai sunkias,
Galva bejėgė, nors dar akys dėbsi, žiba.
Jau dielės Podkomožio į ausis sukibę:
Strapčienė laikė kairę ausį jam nutvėrus,
O Spravnikas jau iš gerklės tik kraują gėrė.
Čia Voiskis paliepė šunis šalin nuvyti,
Lazda geležine jiems žandus pražiodyti.
Tuoj žvėrį apvertė ir šautuvus padėjo,
O tris kartus valio padange nuskambėjo.
Asesorius pasakė – »Mano šautuvėlis
Pasižymėjo! Vardą mano jis iškėlė!
Argi negirtinas mažutis jis šiandieną?
Nutaikė puikiai! Bet juk jam tai ne naujiena,
Kad nepataikęs būt kada, neatsitiko,
Juk jį Sanguška kunigaikštis man paliko«.
Čia ėmė šautuvu jis prieš visus gėrėtis,
Visiems jį rodyt ir jo nuopelnus minėti.
»Vijaus aš, tarė Rejentas (nuo kaktos braukė
Dar prakaitą), čia ponas Voiskis šaukia:
Sustok! sustoti čia! kai meškinas įpykęs
Į lauką bėga, jau, medžiotojus palikęs?
Mažai jau vilties, kojos vos mane nešioja.
Tik štai giria retesnė: meškinas sustoja...
Nutaikau, palūkėk, sakau, koki čia dyvai!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Asesorius ir Rejentas ginčijasi ir grįždami iš meškos medžioklės?
Rašiniui: Ironija
2. Kodėl Voiskio grojimas ragu po meškos medžioklės yra svarbi poemos vieta?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Voiskis ragu atkartoja visą medžioklę: šaukimą, šunų lojimą, šūvius, o pabaigoje sugroja triumfo himną. Kai jis nustoja pūsti, visiems atrodo, kad jis vis dar groja, nes „tai aidai skambėjo“. Girios tarsi atsako žmogui. Šią vietą galima skaityti kaip kūrybos ir atminties vaizdą: daina gyvuoja ir tada, kai dainininkas nutilo. Kartu tai senųjų papročių meno, kuris nyksta, paveikslas.
Rašiniui: GamtaKūrėjas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.