Ponas Tadas167-172 psl. · apie 20 min.
Ketvirtoji knyga. Diplomatika ir medžioklė34% kūrinio
167 psl.

Atšokti Grafas, ir jau parblokštas gulėjo.

Norėjo meškins dar mėgint, ar kojos remia,

Bet Spravnikas, Strapčienė laikė jį prie žemės.

Tada nuo juostos Voiskis ragą nukabino,

Medžioklės ragą – ilgą, riestą, sudėtinį,

Kaip boa žaltį; jį prie lūpų greit pridėjo,

Veidai išsipūtė, jo akys sublizgėjo

Krauju; akis primerkęs, pilvą dar įtraukė

Ir į plaučius daugiau prieinant kvapo laukė.

Užgrojo. Ragas viesula garsų prabilo,

Kartojos muzikos aidai po visą šilą.

Šauliai nutilo, siundytojai surimtėjo –

Taip muzikos harmonija visus žavėjo.

Senuko kunšto groti, giriose įgyto,

Medžiotojams dar kartą teko paklausyti;

Prabilo, atsigavo krūmai, ąžuolynai,

Lyg būt naujai paleista piktąjį šunyną.

Nes grojime medžioklė savo pradžią ima:

Iš karto atbalsys skardus – tai pašaukimas,

Paskui dažni dejavimai – šunų lojimas,

168 psl.

O kartais girdis tvirtas tonas – tai šovimas.

Paliovė pūst; tačiau visi tenai tikėjo,

Kad Voiskis pučia dar, o tai aidai skambėjo.

Vėl pūst pradėjo. Rodos, ragas pakitėjo

Ir, tarsi, lūpose tvirtėjo ir plonėjo,

Nuduodamas žvėrių balsus: kaip vilkas kaukia.

Nutęsdamas ilgai, paskui rūsčiai užtraukia,

Lyg piktas meškinas, lyg ragas išsižioja,

Paskui vėl stumbro balsas giriose skrajoja.

Paliovė pūst; tačiau visi tenai tikėjo,

Kad Voiskis groja dar, o tai aidai skambėjo.

Tos rago muzikos aidai plačiai skrajojo,

Juos medžiai medžiams, krūmai krūmams vis kartojo.

Vėl pučia: lyg ragu šimtai ragų užgrotų,

Lyg siundymą, šūvius, riksmus jie dar kartotų...

Čia ragas Voiskio lūpose aukštyn pakyla

Ir jau triumfo himnu debesims prabyla.

Paliovė pūst, tačiau visi tenai tikėjo

Kad Voiskis pučia dar, o tai aidai skambėjo.

Kiek medžių, tiek ragų skambėjo vis po orą,

169 psl.

Lyg vienas choras tęstų dainą kito choro.

Ir skrido muzika platesnė, tolimesnė,

Tolyn ramyn vis ėjo, darės tobūlesnė,

Kol ten padangės prieangyje nykt pradėjo!

Paleido Voiskis ragą ir rankas sudėjo

Iš priekio kryžiavai; jau ragas tik švytravo

Ant juostos, Voiskio veidas džiaugės, spinduliavo,

Akims pakeltomis, lyg, pilnas įkvėpimo,

Ausia dar gaudė tonų lengvąjį nykimą.

Tuo tarpu tūkstančiai plojimų prasidėjo,

Ir sveikinimai, vivatai jau teskambėjo.

Nurimę pakreipė visi žvilgsnius į šoną,

Kur buvo vos nušauto meškino lavonas:

Gulėjo kruvinas, nes kulkų daug įstrigus,

Krūtinė buvo žolėse giliai įsmigus;

Išskėtęs kojas kryžium dar dūsuoja sunkiai,

Ir iš žaizdų vis kraujas dar gausingai sunkias,

Galva bejėgė, nors dar akys dėbsi, žiba.

Jau dielės Podkomožio į ausis sukibę:

Strapčienė laikė kairę ausį jam nutvėrus,

170 psl.

O Spravnikas jau iš gerklės tik kraują gėrė.

Čia Voiskis paliepė šunis šalin nuvyti,

Lazda geležine jiems žandus pražiodyti.

Tuoj žvėrį apvertė ir šautuvus padėjo,

O tris kartus valio padange nuskambėjo.

Asesorius pasakė – »Mano šautuvėlis

Pasižymėjo! Vardą mano jis iškėlė!

Argi negirtinas mažutis jis šiandieną?

Nutaikė puikiai! Bet juk jam tai ne naujiena,

Kad nepataikęs būt kada, neatsitiko,

Juk jį Sanguška kunigaikštis man paliko«.

Čia ėmė šautuvu jis prieš visus gėrėtis,

Visiems jį rodyt ir jo nuopelnus minėti.

»Vijaus aš, tarė Rejentas (nuo kaktos braukė

Dar prakaitą), čia ponas Voiskis šaukia:

Sustok! sustoti čia! kai meškinas įpykęs

Į lauką bėga, jau, medžiotojus palikęs?

Mažai jau vilties, kojos vos mane nešioja.

Tik štai giria retesnė: meškinas sustoja...

Nutaikau, palūkėk, sakau, koki čia dyvai!

171 psl.

Tuoj šauju – atlikta: štai turim jau nebgyvą!

Gers šautuvas, tai meistro Sagalo darytas,

Štai žodžiai »Sagalas de London« parašyta«.

(Puikus ten buvo Lenkas meistras, kurs mokėjo

Dirbt šautuvus, bet angliškai tiktai kalbėjo.)

Asesorius čia: »Kaip? tik to dar nežinojau!

Tai Tamsta užmušei? Gal Tamsta tik klejoji?«

»Et, tarė Rejentas, tardytis mums nereikia,

Medžioklė čia; kas matė, tie žinių teteikia«.

Vėl smarkiai ginčytis du priešininku ėmė;

Ir Rejento, Asesoriaus vėl pusės rėmės.

Gervazas pamiršta, visi, mat, tik skubėjo

Iš šonų, tad į priešakį nepažiūrėjo.

Čia Voiskis tarė: »Na, dabar, sakau, vyručiai,

Ir kautis tiks, ir ne del zuikio tik mažučio,

O meškino; jau galim kovai skirti vietą,

Ir kalavijais kautis, ir iš pištalietų.

Sunku sutaikyti, tad pagal seną būdą

Leidimą mūsų kautis gausite abudu.

Kadais, atsimenu, gyveno du kaimynu,

172 psl.

Bajorai kilnūs, gerbė juos, kas tik pažino,

Gyveno jie ant priešingų krantų Vileikos,

Viens buvo giminės Domeikų, kits Doveikų.

Kartu abiejų jų meška nušauta liko:

Kuris nušovė? – neatspėsi; baisiai pykos,

Ir šaudytis abudu buvo nusistatę

Per kailį tos meškos, ko nieks nebuvo matęs.

Ta dvikova sukėlė triukšmą negirdėtą;

Net dainos apie juodu tais laikais sudėta.

Buvau aš sekundantas; teko man matyti

Istoriją, kurią galiu jums apsakyti«...

Bet Voiskis net kalbos pradėti nesuspėjo,

Gervazas tuo metu į meškiną žiūrėjo,

Ir galvą perskriodė, ištraukęs kalaviją,

Atpiovė viršų smegenų, jų viduryje

Suradęs kulką išėmė, skvernu nušluostė,

Pritaikė vamzdžiui, apžiūrėjo, net pauostė,

Ant delno ją pakėlė, kad visi matytų:

»Ne jūsų, Ponai, ši kulka, turiu sakyti,

Tai tik vienvamzdis horeškinis taip pataiko,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Asesorius ir Rejentas ginčijasi ir grįždami iš meškos medžioklės?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Ironija

2. Kaip šauliai elgiasi meškos medžioklėje ir kuo baigiasi Tado ir Grafo susidūrimas su meška?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Šauliai tiki Voiskio patirtimi taip, kaip ligonio artimieji gydytoju, bet, išgirdę šunų lojimą, nebeiškenčia: nepaisydami jo grasinimų sulenda į girią ir šaudo be tvarkos. Meška pasuka ten, kur liko tik Voiskis, Tadas, Grafas ir keli varovai. Tadas ir Grafas iššauna kartu ir abu prašauna, paskui griebiasi tos pačios šakos ir galiausiai bėga. Laiku pribėga Asesorius su Rejentu, Gervazas ir Kirminas, trys šautuvai iššauna kartu, ir meška krinta. Scena rodo bajorų karštumą, o abu jaunuolius šį kartą išgelbsti kiti.

Rašiniui: Ironija

3. Kodėl Voiskio grojimas ragu po meškos medžioklės yra svarbi poemos vieta?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Voiskis ragu atkartoja visą medžioklę: šaukimą, šunų lojimą, šūvius, o pabaigoje sugroja triumfo himną. Kai jis nustoja pūsti, visiems atrodo, kad jis vis dar groja, nes „tai aidai skambėjo“. Girios tarsi atsako žmogui. Šią vietą galima skaityti kaip kūrybos ir atminties vaizdą: daina gyvuoja ir tada, kai dainininkas nutilo. Kartu tai senųjų papročių meno, kuris nyksta, paveikslas.

Rašiniui: GamtaKūrėjas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.