O Spravnikas jau iš gerklės tik kraują gėrė.
Čia Voiskis paliepė šunis šalin nuvyti,
Lazda geležine jiems žandus pražiodyti.
Tuoj žvėrį apvertė ir šautuvus padėjo,
O tris kartus valio padange nuskambėjo.
Asesorius pasakė – »Mano šautuvėlis
Pasižymėjo! Vardą mano jis iškėlė!
Argi negirtinas mažutis jis šiandieną?
Nutaikė puikiai! Bet juk jam tai ne naujiena,
Kad nepataikęs būt kada, neatsitiko,
Juk jį Sanguška kunigaikštis man paliko«.
Čia ėmė šautuvu jis prieš visus gėrėtis,
Visiems jį rodyt ir jo nuopelnus minėti.
»Vijaus aš, tarė Rejentas (nuo kaktos braukė
Dar prakaitą), čia ponas Voiskis šaukia:
Sustok! sustoti čia! kai meškinas įpykęs
Į lauką bėga, jau, medžiotojus palikęs?
Mažai jau vilties, kojos vos mane nešioja.
Tik štai giria retesnė: meškinas sustoja...
Nutaikau, palūkėk, sakau, koki čia dyvai!
Tuoj šauju – atlikta: štai turim jau nebgyvą!
Gers šautuvas, tai meistro Sagalo darytas,
Štai žodžiai »Sagalas de London« parašyta«.
(Puikus ten buvo Lenkas meistras, kurs mokėjo
Dirbt šautuvus, bet angliškai tiktai kalbėjo.)
Asesorius čia: »Kaip? tik to dar nežinojau!
Tai Tamsta užmušei? Gal Tamsta tik klejoji?«
»Et, tarė Rejentas, tardytis mums nereikia,
Medžioklė čia; kas matė, tie žinių teteikia«.
Vėl smarkiai ginčytis du priešininku ėmė;
Ir Rejento, Asesoriaus vėl pusės rėmės.
Gervazas pamiršta, visi, mat, tik skubėjo
Iš šonų, tad į priešakį nepažiūrėjo.
Čia Voiskis tarė: »Na, dabar, sakau, vyručiai,
Ir kautis tiks, ir ne del zuikio tik mažučio,
O meškino; jau galim kovai skirti vietą,
Ir kalavijais kautis, ir iš pištalietų.
Sunku sutaikyti, tad pagal seną būdą
Leidimą mūsų kautis gausite abudu.
Kadais, atsimenu, gyveno du kaimynu,
Bajorai kilnūs, gerbė juos, kas tik pažino,
Gyveno jie ant priešingų krantų Vileikos,
Viens buvo giminės Domeikų, kits Doveikų.
Kartu abiejų jų meška nušauta liko:
Kuris nušovė? – neatspėsi; baisiai pykos,
Ir šaudytis abudu buvo nusistatę
Per kailį tos meškos, ko nieks nebuvo matęs.
Ta dvikova sukėlė triukšmą negirdėtą;
Net dainos apie juodu tais laikais sudėta.
Buvau aš sekundantas; teko man matyti
Istoriją, kurią galiu jums apsakyti«...
Bet Voiskis net kalbos pradėti nesuspėjo,
Gervazas tuo metu į meškiną žiūrėjo,
Ir galvą perskriodė, ištraukęs kalaviją,
Atpiovė viršų smegenų, jų viduryje
Suradęs kulką išėmė, skvernu nušluostė,
Pritaikė vamzdžiui, apžiūrėjo, net pauostė,
Ant delno ją pakėlė, kad visi matytų:
»Ne jūsų, Ponai, ši kulka, turiu sakyti,
Tai tik vienvamzdis horeškinis taip pataiko,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.