Bajorai kilnūs, gerbė juos, kas tik pažino,
Gyveno jie ant priešingų krantų Vileikos,
Viens buvo giminės Domeikų, kits Doveikų.
Kartu abiejų jų meška nušauta liko:
Kuris nušovė? – neatspėsi; baisiai pykos,
Ir šaudytis abudu buvo nusistatę
Per kailį tos meškos, ko nieks nebuvo matęs.
Ta dvikova sukėlė triukšmą negirdėtą;
Net dainos apie juodu tais laikais sudėta.
Buvau aš sekundantas; teko man matyti
Istoriją, kurią galiu jums apsakyti«...
Bet Voiskis net kalbos pradėti nesuspėjo,
Gervazas tuo metu į meškiną žiūrėjo,
Ir galvą perskriodė, ištraukęs kalaviją,
Atpiovė viršų smegenų, jų viduryje
Suradęs kulką išėmė, skvernu nušluostė,
Pritaikė vamzdžiui, apžiūrėjo, net pauostė,
Ant delno ją pakėlė, kad visi matytų:
»Ne jūsų, Ponai, ši kulka, turiu sakyti,
Tai tik vienvamzdis horeškinis taip pataiko,
(Čia rodo šautuvą suraišiotą, palaikį),
Tik šoviau juo ne aš. O daug drąsos turėti
Reikėjo; aš nusigandau, ėmiau drebėti,
Nes štai ponaičiai bėga priešais, kiek tik stengia,
O meškinas nutraukt jau Grafui galvą rengias,
Paskiausiajam Horeškai! ar garbė jau temtų?
Marija, Jėzau! surikau, ir buvo lemta –
Man Bernardiną Dievas siuntė, jį pakėlė
Garbėn; sugėdino visus tas kunigėlis!
Man drebant, kai ranka klausyt galvos paliovė,
Jis, griebęs šautuvą, nutaikė ir iššovė,
Pro galvas šovė! Sens dar šautuvas, palaikis!
Ponuliai! pasenau, o vieną tik regėjau
Aš žmogų, kurs taip puikiai šaudyti mokėjo.
Tas dvikovų mėgėjas, kur garbė taip gaudė
Plačiai, kuris merginoms einant kurkas šaudė,
Tas nevidonų nevidonas pagarsėjęs
Anais laikais – Ūsorius Jackus, niekadėjas;
Bet meškinai dabar tikrai jau jam nerūpi,
Greičiausiai pragaro dervoj ik ūsų tupi.
Garbė vienuoliui! žmones gyvus du paliko –
Gal tris, nes ir Gervazui būtų jau netikę
Gyvent; jei būt Horeška paskutinis žuvęs,
Tai ir Gervazo jau pasauly būt nebuvę,
Būt meškinas pažinęs senio kaulų skonį.
Eikš, Kunige, sveikatai gersim Jūs Malonės«.
Veltui ieškota Kunigo; tik pastebėjo
Kai kas, kai jis nušovęs žvėrį pažiūrėjo
Į Tadą ir į Grafą, ir kai tik pamatė,
Kad dar abudu turi neliestą sveikatą,
Akis aukštyn pakėlęs padėkojo Dievui
Ir greitai nužingsniavo nuo šaulių per pievą.
Tuo tarpu, Voiskiui liepiant, laužas kraut pradėta,
Tuoj garsiai ėmė šakos ir kelmai traškėti,
Liepsnoja laužas, plečias juodas stulpas dūmų,
Viršuj atrodo stogu išsvajotų rūmų.
Kraštuose laužo kabo ant ožių kuprotų
Aprūkę katiliukai, katilai pilvoti,
O duoną, mėsą, miltus neša nuo vežimų.
Teisėjas gi vežimą savo kraustyt ima,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Asesorius ir Rejentas ginčijasi ir grįždami iš meškos medžioklės?
Rašiniui: Ironija
2. Kas, pasak Gervazo, paleido lemiamą šūvį į mešką?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.