Ponas Tadas173-175 psl. · apie 10 min.
Ketvirtoji knyga. Diplomatika ir medžioklė35% kūrinio
173 psl.

(Čia rodo šautuvą suraišiotą, palaikį),

Tik šoviau juo ne aš. O daug drąsos turėti

Reikėjo; aš nusigandau, ėmiau drebėti,

Nes štai ponaičiai bėga priešais, kiek tik stengia,

O meškinas nutraukt jau Grafui galvą rengias,

Paskiausiajam Horeškai! ar garbė jau temtų?

Marija, Jėzau! surikau, ir buvo lemta –

Man Bernardiną Dievas siuntė, jį pakėlė

Garbėn; sugėdino visus tas kunigėlis!

Man drebant, kai ranka klausyt galvos paliovė,

Jis, griebęs šautuvą, nutaikė ir iššovė,

Pro galvas šovė! Sens dar šautuvas, palaikis!

Ponuliai! pasenau, o vieną tik regėjau

Aš žmogų, kurs taip puikiai šaudyti mokėjo.

Tas dvikovų mėgėjas, kur garbė taip gaudė

Plačiai, kuris merginoms einant kurkas šaudė,

Tas nevidonų nevidonas pagarsėjęs

Anais laikais – Ūsorius Jackus, niekadėjas;

Bet meškinai dabar tikrai jau jam nerūpi,

Greičiausiai pragaro dervoj ik ūsų tupi.

174 psl.

Garbė vienuoliui! žmones gyvus du paliko –

Gal tris, nes ir Gervazui būtų jau netikę

Gyvent; jei būt Horeška paskutinis žuvęs,

Tai ir Gervazo jau pasauly būt nebuvę,

Būt meškinas pažinęs senio kaulų skonį.

Eikš, Kunige, sveikatai gersim Jūs Malonės«.

Veltui ieškota Kunigo; tik pastebėjo

Kai kas, kai jis nušovęs žvėrį pažiūrėjo

Į Tadą ir į Grafą, ir kai tik pamatė,

Kad dar abudu turi neliestą sveikatą,

Akis aukštyn pakėlęs padėkojo Dievui

Ir greitai nužingsniavo nuo šaulių per pievą.

Tuo tarpu, Voiskiui liepiant, laužas kraut pradėta,

Tuoj garsiai ėmė šakos ir kelmai traškėti,

Liepsnoja laužas, plečias juodas stulpas dūmų,

Viršuj atrodo stogu išsvajotų rūmų.

Kraštuose laužo kabo ant ožių kuprotų

Aprūkę katiliukai, katilai pilvoti,

O duoną, mėsą, miltus neša nuo vežimų.

Teisėjas gi vežimą savo kraustyt ima,

175 psl.

Atsivežtas dėžes, kur bonkų galvos kyšo;

Pirmiausia taurę krištolinę išsirišo

(Teisėjo gautą iš vienuolio Bernardino).

Dėžėse buvo vis iš Dansko tik degtinė;

Teisėjas, bonką keldams: »Sveikas būki, taria,

Tu, Dansko mieste, mūsų būsi vėl po karo!«

Pradėjo likerį čia pilstyt sidabrinį,

Kol ėmė padugnių varvėt lašai auksiniai.

O bigosas jau virė. – Žodžių būtų stoka

Nupiešt jo skonį, jo kvapumą ir visokias

Spalvas; tik supynimas žodžių atsirastų,

Bet jo esmės miestiečio pilvas nesuprastų.

Lietuvių dainas ir valgius teįkainoja

Tik tie, kur lankos kaime, kur dažnai medžioja.

O bigosas juk valgis net mieste pirmiausias,

Nes dedama į jį daržovės įvairiausios,

Paskui kopūstai sukapoti, įraugyti,

Kuriuos, kaip sakoma, nekramčius tinka ryti;

Jie mėsą dengia uždengtuose katiliukuos,

Nuo garo syvai įvairiausi keičias, sukas,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kas, pasak Gervazo, paleido lemiamą šūvį į mešką?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.