Ponas Tadas169-176 psl. · apie 25 min.
Ketvirtoji knyga. Diplomatika ir medžioklė35% kūrinio
169 psl.

Lyg vienas choras tęstų dainą kito choro.

Ir skrido muzika platesnė, tolimesnė,

Tolyn ramyn vis ėjo, darės tobūlesnė,

Kol ten padangės prieangyje nykt pradėjo!

Paleido Voiskis ragą ir rankas sudėjo

Iš priekio kryžiavai; jau ragas tik švytravo

Ant juostos, Voiskio veidas džiaugės, spinduliavo,

Akims pakeltomis, lyg, pilnas įkvėpimo,

Ausia dar gaudė tonų lengvąjį nykimą.

Tuo tarpu tūkstančiai plojimų prasidėjo,

Ir sveikinimai, vivatai jau teskambėjo.

Nurimę pakreipė visi žvilgsnius į šoną,

Kur buvo vos nušauto meškino lavonas:

Gulėjo kruvinas, nes kulkų daug įstrigus,

Krūtinė buvo žolėse giliai įsmigus;

Išskėtęs kojas kryžium dar dūsuoja sunkiai,

Ir iš žaizdų vis kraujas dar gausingai sunkias,

Galva bejėgė, nors dar akys dėbsi, žiba.

Jau dielės Podkomožio į ausis sukibę:

Strapčienė laikė kairę ausį jam nutvėrus,

170 psl.

O Spravnikas jau iš gerklės tik kraują gėrė.

Čia Voiskis paliepė šunis šalin nuvyti,

Lazda geležine jiems žandus pražiodyti.

Tuoj žvėrį apvertė ir šautuvus padėjo,

O tris kartus valio padange nuskambėjo.

Asesorius pasakė – »Mano šautuvėlis

Pasižymėjo! Vardą mano jis iškėlė!

Argi negirtinas mažutis jis šiandieną?

Nutaikė puikiai! Bet juk jam tai ne naujiena,

Kad nepataikęs būt kada, neatsitiko,

Juk jį Sanguška kunigaikštis man paliko«.

Čia ėmė šautuvu jis prieš visus gėrėtis,

Visiems jį rodyt ir jo nuopelnus minėti.

»Vijaus aš, tarė Rejentas (nuo kaktos braukė

Dar prakaitą), čia ponas Voiskis šaukia:

Sustok! sustoti čia! kai meškinas įpykęs

Į lauką bėga, jau, medžiotojus palikęs?

Mažai jau vilties, kojos vos mane nešioja.

Tik štai giria retesnė: meškinas sustoja...

Nutaikau, palūkėk, sakau, koki čia dyvai!

171 psl.

Tuoj šauju – atlikta: štai turim jau nebgyvą!

Gers šautuvas, tai meistro Sagalo darytas,

Štai žodžiai »Sagalas de London« parašyta«.

(Puikus ten buvo Lenkas meistras, kurs mokėjo

Dirbt šautuvus, bet angliškai tiktai kalbėjo.)

Asesorius čia: »Kaip? tik to dar nežinojau!

Tai Tamsta užmušei? Gal Tamsta tik klejoji?«

»Et, tarė Rejentas, tardytis mums nereikia,

Medžioklė čia; kas matė, tie žinių teteikia«.

Vėl smarkiai ginčytis du priešininku ėmė;

Ir Rejento, Asesoriaus vėl pusės rėmės.

Gervazas pamiršta, visi, mat, tik skubėjo

Iš šonų, tad į priešakį nepažiūrėjo.

Čia Voiskis tarė: »Na, dabar, sakau, vyručiai,

Ir kautis tiks, ir ne del zuikio tik mažučio,

O meškino; jau galim kovai skirti vietą,

Ir kalavijais kautis, ir iš pištalietų.

Sunku sutaikyti, tad pagal seną būdą

Leidimą mūsų kautis gausite abudu.

Kadais, atsimenu, gyveno du kaimynu,

172 psl.

Bajorai kilnūs, gerbė juos, kas tik pažino,

Gyveno jie ant priešingų krantų Vileikos,

Viens buvo giminės Domeikų, kits Doveikų.

Kartu abiejų jų meška nušauta liko:

Kuris nušovė? – neatspėsi; baisiai pykos,

Ir šaudytis abudu buvo nusistatę

Per kailį tos meškos, ko nieks nebuvo matęs.

Ta dvikova sukėlė triukšmą negirdėtą;

Net dainos apie juodu tais laikais sudėta.

Buvau aš sekundantas; teko man matyti

Istoriją, kurią galiu jums apsakyti«...

Bet Voiskis net kalbos pradėti nesuspėjo,

Gervazas tuo metu į meškiną žiūrėjo,

Ir galvą perskriodė, ištraukęs kalaviją,

Atpiovė viršų smegenų, jų viduryje

Suradęs kulką išėmė, skvernu nušluostė,

Pritaikė vamzdžiui, apžiūrėjo, net pauostė,

Ant delno ją pakėlė, kad visi matytų:

»Ne jūsų, Ponai, ši kulka, turiu sakyti,

Tai tik vienvamzdis horeškinis taip pataiko,

173 psl.

(Čia rodo šautuvą suraišiotą, palaikį),

Tik šoviau juo ne aš. O daug drąsos turėti

Reikėjo; aš nusigandau, ėmiau drebėti,

Nes štai ponaičiai bėga priešais, kiek tik stengia,

O meškinas nutraukt jau Grafui galvą rengias,

Paskiausiajam Horeškai! ar garbė jau temtų?

Marija, Jėzau! surikau, ir buvo lemta –

Man Bernardiną Dievas siuntė, jį pakėlė

Garbėn; sugėdino visus tas kunigėlis!

Man drebant, kai ranka klausyt galvos paliovė,

Jis, griebęs šautuvą, nutaikė ir iššovė,

Pro galvas šovė! Sens dar šautuvas, palaikis!

Ponuliai! pasenau, o vieną tik regėjau

Aš žmogų, kurs taip puikiai šaudyti mokėjo.

Tas dvikovų mėgėjas, kur garbė taip gaudė

Plačiai, kuris merginoms einant kurkas šaudė,

Tas nevidonų nevidonas pagarsėjęs

Anais laikais – Ūsorius Jackus, niekadėjas;

Bet meškinai dabar tikrai jau jam nerūpi,

Greičiausiai pragaro dervoj ik ūsų tupi.

174 psl.

Garbė vienuoliui! žmones gyvus du paliko –

Gal tris, nes ir Gervazui būtų jau netikę

Gyvent; jei būt Horeška paskutinis žuvęs,

Tai ir Gervazo jau pasauly būt nebuvę,

Būt meškinas pažinęs senio kaulų skonį.

Eikš, Kunige, sveikatai gersim Jūs Malonės«.

Veltui ieškota Kunigo; tik pastebėjo

Kai kas, kai jis nušovęs žvėrį pažiūrėjo

Į Tadą ir į Grafą, ir kai tik pamatė,

Kad dar abudu turi neliestą sveikatą,

Akis aukštyn pakėlęs padėkojo Dievui

Ir greitai nužingsniavo nuo šaulių per pievą.

Tuo tarpu, Voiskiui liepiant, laužas kraut pradėta,

Tuoj garsiai ėmė šakos ir kelmai traškėti,

Liepsnoja laužas, plečias juodas stulpas dūmų,

Viršuj atrodo stogu išsvajotų rūmų.

Kraštuose laužo kabo ant ožių kuprotų

Aprūkę katiliukai, katilai pilvoti,

O duoną, mėsą, miltus neša nuo vežimų.

Teisėjas gi vežimą savo kraustyt ima,

175 psl.

Atsivežtas dėžes, kur bonkų galvos kyšo;

Pirmiausia taurę krištolinę išsirišo

(Teisėjo gautą iš vienuolio Bernardino).

Dėžėse buvo vis iš Dansko tik degtinė;

Teisėjas, bonką keldams: »Sveikas būki, taria,

Tu, Dansko mieste, mūsų būsi vėl po karo!«

Pradėjo likerį čia pilstyt sidabrinį,

Kol ėmė padugnių varvėt lašai auksiniai.

O bigosas jau virė. – Žodžių būtų stoka

Nupiešt jo skonį, jo kvapumą ir visokias

Spalvas; tik supynimas žodžių atsirastų,

Bet jo esmės miestiečio pilvas nesuprastų.

Lietuvių dainas ir valgius teįkainoja

Tik tie, kur lankos kaime, kur dažnai medžioja.

O bigosas juk valgis net mieste pirmiausias,

Nes dedama į jį daržovės įvairiausios,

Paskui kopūstai sukapoti, įraugyti,

Kuriuos, kaip sakoma, nekramčius tinka ryti;

Jie mėsą dengia uždengtuose katiliukuos,

Nuo garo syvai įvairiausi keičias, sukas,

176 psl.

Nuo karščio kunkuliuoja, iki viršui tyška,

Kol antvožą pakėlę pro graižus ištryška,

Ir plečias aromatas malonus aplinkui.

Išviręs jau. Šauliai visi tad susirinkę

Ginkluoti šaukštais, tris kartus susaliutuoja,

Tik skamba varis, greitai bigosas garuoja,

Kaip kamparas, ir nėr; tik katilų nasruose

Dar sukas garas kaip vulkano viduriuose.

O kai ik sočiai prisivalgė, prisigėrė,

Visi užsėdo žirgus ir uždėję žvėrį

Ant ratų jojo jau namo linksmi iš girios,

Asesorių ir Rejentą tiktai išskyrus,

Kurie vis ginčijosi: viens del sanguškinio,

O kitas dėliai savojo sagalasinio

Žymių. Dar Tadui su Grafu linksmumo trūko,

Nes nepasisekė jiems šiandien trupučiuką:

Mat, Lietuvoj, kas žvėrį bėgant nesulaiko,

Kol garbę pataisys, tur dirbti ilgą laiką.

Pirmasis, sakės Grafas, žvėrį pastebėjęs,

Ir, tik sukliudžius Tadui, trauktis jam reikėję,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Asesorius ir Rejentas ginčijasi ir grįždami iš meškos medžioklės?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Ironija

2. Kas, pasak Gervazo, paleido lemiamą šūvį į mešką?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.