Lyg vienas choras tęstų dainą kito choro.
Ir skrido muzika platesnė, tolimesnė,
Tolyn ramyn vis ėjo, darės tobūlesnė,
Kol ten padangės prieangyje nykt pradėjo!
Paleido Voiskis ragą ir rankas sudėjo
Iš priekio kryžiavai; jau ragas tik švytravo
Ant juostos, Voiskio veidas džiaugės, spinduliavo,
Akims pakeltomis, lyg, pilnas įkvėpimo,
Ausia dar gaudė tonų lengvąjį nykimą.
Tuo tarpu tūkstančiai plojimų prasidėjo,
Ir sveikinimai, vivatai jau teskambėjo.
Nurimę pakreipė visi žvilgsnius į šoną,
Kur buvo vos nušauto meškino lavonas:
Gulėjo kruvinas, nes kulkų daug įstrigus,
Krūtinė buvo žolėse giliai įsmigus;
Išskėtęs kojas kryžium dar dūsuoja sunkiai,
Ir iš žaizdų vis kraujas dar gausingai sunkias,
Galva bejėgė, nors dar akys dėbsi, žiba.
Jau dielės Podkomožio į ausis sukibę:
Strapčienė laikė kairę ausį jam nutvėrus,
O Spravnikas jau iš gerklės tik kraują gėrė.
Čia Voiskis paliepė šunis šalin nuvyti,
Lazda geležine jiems žandus pražiodyti.
Tuoj žvėrį apvertė ir šautuvus padėjo,
O tris kartus valio padange nuskambėjo.
Asesorius pasakė – »Mano šautuvėlis
Pasižymėjo! Vardą mano jis iškėlė!
Argi negirtinas mažutis jis šiandieną?
Nutaikė puikiai! Bet juk jam tai ne naujiena,
Kad nepataikęs būt kada, neatsitiko,
Juk jį Sanguška kunigaikštis man paliko«.
Čia ėmė šautuvu jis prieš visus gėrėtis,
Visiems jį rodyt ir jo nuopelnus minėti.
»Vijaus aš, tarė Rejentas (nuo kaktos braukė
Dar prakaitą), čia ponas Voiskis šaukia:
Sustok! sustoti čia! kai meškinas įpykęs
Į lauką bėga, jau, medžiotojus palikęs?
Mažai jau vilties, kojos vos mane nešioja.
Tik štai giria retesnė: meškinas sustoja...
Nutaikau, palūkėk, sakau, koki čia dyvai!
Tuoj šauju – atlikta: štai turim jau nebgyvą!
Gers šautuvas, tai meistro Sagalo darytas,
Štai žodžiai »Sagalas de London« parašyta«.
(Puikus ten buvo Lenkas meistras, kurs mokėjo
Dirbt šautuvus, bet angliškai tiktai kalbėjo.)
Asesorius čia: »Kaip? tik to dar nežinojau!
Tai Tamsta užmušei? Gal Tamsta tik klejoji?«
»Et, tarė Rejentas, tardytis mums nereikia,
Medžioklė čia; kas matė, tie žinių teteikia«.
Vėl smarkiai ginčytis du priešininku ėmė;
Ir Rejento, Asesoriaus vėl pusės rėmės.
Gervazas pamiršta, visi, mat, tik skubėjo
Iš šonų, tad į priešakį nepažiūrėjo.
Čia Voiskis tarė: »Na, dabar, sakau, vyručiai,
Ir kautis tiks, ir ne del zuikio tik mažučio,
O meškino; jau galim kovai skirti vietą,
Ir kalavijais kautis, ir iš pištalietų.
Sunku sutaikyti, tad pagal seną būdą
Leidimą mūsų kautis gausite abudu.
Kadais, atsimenu, gyveno du kaimynu,
Bajorai kilnūs, gerbė juos, kas tik pažino,
Gyveno jie ant priešingų krantų Vileikos,
Viens buvo giminės Domeikų, kits Doveikų.
Kartu abiejų jų meška nušauta liko:
Kuris nušovė? – neatspėsi; baisiai pykos,
Ir šaudytis abudu buvo nusistatę
Per kailį tos meškos, ko nieks nebuvo matęs.
Ta dvikova sukėlė triukšmą negirdėtą;
Net dainos apie juodu tais laikais sudėta.
Buvau aš sekundantas; teko man matyti
Istoriją, kurią galiu jums apsakyti«...
Bet Voiskis net kalbos pradėti nesuspėjo,
Gervazas tuo metu į meškiną žiūrėjo,
Ir galvą perskriodė, ištraukęs kalaviją,
Atpiovė viršų smegenų, jų viduryje
Suradęs kulką išėmė, skvernu nušluostė,
Pritaikė vamzdžiui, apžiūrėjo, net pauostė,
Ant delno ją pakėlė, kad visi matytų:
»Ne jūsų, Ponai, ši kulka, turiu sakyti,
Tai tik vienvamzdis horeškinis taip pataiko,
(Čia rodo šautuvą suraišiotą, palaikį),
Tik šoviau juo ne aš. O daug drąsos turėti
Reikėjo; aš nusigandau, ėmiau drebėti,
Nes štai ponaičiai bėga priešais, kiek tik stengia,
O meškinas nutraukt jau Grafui galvą rengias,
Paskiausiajam Horeškai! ar garbė jau temtų?
Marija, Jėzau! surikau, ir buvo lemta –
Man Bernardiną Dievas siuntė, jį pakėlė
Garbėn; sugėdino visus tas kunigėlis!
Man drebant, kai ranka klausyt galvos paliovė,
Jis, griebęs šautuvą, nutaikė ir iššovė,
Pro galvas šovė! Sens dar šautuvas, palaikis!
Ponuliai! pasenau, o vieną tik regėjau
Aš žmogų, kurs taip puikiai šaudyti mokėjo.
Tas dvikovų mėgėjas, kur garbė taip gaudė
Plačiai, kuris merginoms einant kurkas šaudė,
Tas nevidonų nevidonas pagarsėjęs
Anais laikais – Ūsorius Jackus, niekadėjas;
Bet meškinai dabar tikrai jau jam nerūpi,
Greičiausiai pragaro dervoj ik ūsų tupi.
Garbė vienuoliui! žmones gyvus du paliko –
Gal tris, nes ir Gervazui būtų jau netikę
Gyvent; jei būt Horeška paskutinis žuvęs,
Tai ir Gervazo jau pasauly būt nebuvę,
Būt meškinas pažinęs senio kaulų skonį.
Eikš, Kunige, sveikatai gersim Jūs Malonės«.
Veltui ieškota Kunigo; tik pastebėjo
Kai kas, kai jis nušovęs žvėrį pažiūrėjo
Į Tadą ir į Grafą, ir kai tik pamatė,
Kad dar abudu turi neliestą sveikatą,
Akis aukštyn pakėlęs padėkojo Dievui
Ir greitai nužingsniavo nuo šaulių per pievą.
Tuo tarpu, Voiskiui liepiant, laužas kraut pradėta,
Tuoj garsiai ėmė šakos ir kelmai traškėti,
Liepsnoja laužas, plečias juodas stulpas dūmų,
Viršuj atrodo stogu išsvajotų rūmų.
Kraštuose laužo kabo ant ožių kuprotų
Aprūkę katiliukai, katilai pilvoti,
O duoną, mėsą, miltus neša nuo vežimų.
Teisėjas gi vežimą savo kraustyt ima,
Atsivežtas dėžes, kur bonkų galvos kyšo;
Pirmiausia taurę krištolinę išsirišo
(Teisėjo gautą iš vienuolio Bernardino).
Dėžėse buvo vis iš Dansko tik degtinė;
Teisėjas, bonką keldams: »Sveikas būki, taria,
Tu, Dansko mieste, mūsų būsi vėl po karo!«
Pradėjo likerį čia pilstyt sidabrinį,
Kol ėmė padugnių varvėt lašai auksiniai.
O bigosas jau virė. – Žodžių būtų stoka
Nupiešt jo skonį, jo kvapumą ir visokias
Spalvas; tik supynimas žodžių atsirastų,
Bet jo esmės miestiečio pilvas nesuprastų.
Lietuvių dainas ir valgius teįkainoja
Tik tie, kur lankos kaime, kur dažnai medžioja.
O bigosas juk valgis net mieste pirmiausias,
Nes dedama į jį daržovės įvairiausios,
Paskui kopūstai sukapoti, įraugyti,
Kuriuos, kaip sakoma, nekramčius tinka ryti;
Jie mėsą dengia uždengtuose katiliukuos,
Nuo garo syvai įvairiausi keičias, sukas,
Nuo karščio kunkuliuoja, iki viršui tyška,
Kol antvožą pakėlę pro graižus ištryška,
Ir plečias aromatas malonus aplinkui.
Išviręs jau. Šauliai visi tad susirinkę
Ginkluoti šaukštais, tris kartus susaliutuoja,
Tik skamba varis, greitai bigosas garuoja,
Kaip kamparas, ir nėr; tik katilų nasruose
Dar sukas garas kaip vulkano viduriuose.
O kai ik sočiai prisivalgė, prisigėrė,
Visi užsėdo žirgus ir uždėję žvėrį
Ant ratų jojo jau namo linksmi iš girios,
Asesorių ir Rejentą tiktai išskyrus,
Kurie vis ginčijosi: viens del sanguškinio,
O kitas dėliai savojo sagalasinio
Žymių. Dar Tadui su Grafu linksmumo trūko,
Nes nepasisekė jiems šiandien trupučiuką:
Mat, Lietuvoj, kas žvėrį bėgant nesulaiko,
Kol garbę pataisys, tur dirbti ilgą laiką.
Pirmasis, sakės Grafas, žvėrį pastebėjęs,
Ir, tik sukliudžius Tadui, trauktis jam reikėję,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Asesorius ir Rejentas ginčijasi ir grįždami iš meškos medžioklės?
Rašiniui: Ironija
2. Kas, pasak Gervazo, paleido lemiamą šūvį į mešką?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.