Garbė vienuoliui! žmones gyvus du paliko –
Gal tris, nes ir Gervazui būtų jau netikę
Gyvent; jei būt Horeška paskutinis žuvęs,
Tai ir Gervazo jau pasauly būt nebuvę,
Būt meškinas pažinęs senio kaulų skonį.
Eikš, Kunige, sveikatai gersim Jūs Malonės«.
Veltui ieškota Kunigo; tik pastebėjo
Kai kas, kai jis nušovęs žvėrį pažiūrėjo
Į Tadą ir į Grafą, ir kai tik pamatė,
Kad dar abudu turi neliestą sveikatą,
Akis aukštyn pakėlęs padėkojo Dievui
Ir greitai nužingsniavo nuo šaulių per pievą.
Tuo tarpu, Voiskiui liepiant, laužas kraut pradėta,
Tuoj garsiai ėmė šakos ir kelmai traškėti,
Liepsnoja laužas, plečias juodas stulpas dūmų,
Viršuj atrodo stogu išsvajotų rūmų.
Kraštuose laužo kabo ant ožių kuprotų
Aprūkę katiliukai, katilai pilvoti,
O duoną, mėsą, miltus neša nuo vežimų.
Teisėjas gi vežimą savo kraustyt ima,
Atsivežtas dėžes, kur bonkų galvos kyšo;
Pirmiausia taurę krištolinę išsirišo
(Teisėjo gautą iš vienuolio Bernardino).
Dėžėse buvo vis iš Dansko tik degtinė;
Teisėjas, bonką keldams: »Sveikas būki, taria,
Tu, Dansko mieste, mūsų būsi vėl po karo!«
Pradėjo likerį čia pilstyt sidabrinį,
Kol ėmė padugnių varvėt lašai auksiniai.
O bigosas jau virė. – Žodžių būtų stoka
Nupiešt jo skonį, jo kvapumą ir visokias
Spalvas; tik supynimas žodžių atsirastų,
Bet jo esmės miestiečio pilvas nesuprastų.
Lietuvių dainas ir valgius teįkainoja
Tik tie, kur lankos kaime, kur dažnai medžioja.
O bigosas juk valgis net mieste pirmiausias,
Nes dedama į jį daržovės įvairiausios,
Paskui kopūstai sukapoti, įraugyti,
Kuriuos, kaip sakoma, nekramčius tinka ryti;
Jie mėsą dengia uždengtuose katiliukuos,
Nuo garo syvai įvairiausi keičias, sukas,
Nuo karščio kunkuliuoja, iki viršui tyška,
Kol antvožą pakėlę pro graižus ištryška,
Ir plečias aromatas malonus aplinkui.
Išviręs jau. Šauliai visi tad susirinkę
Ginkluoti šaukštais, tris kartus susaliutuoja,
Tik skamba varis, greitai bigosas garuoja,
Kaip kamparas, ir nėr; tik katilų nasruose
Dar sukas garas kaip vulkano viduriuose.
O kai ik sočiai prisivalgė, prisigėrė,
Visi užsėdo žirgus ir uždėję žvėrį
Ant ratų jojo jau namo linksmi iš girios,
Asesorių ir Rejentą tiktai išskyrus,
Kurie vis ginčijosi: viens del sanguškinio,
O kitas dėliai savojo sagalasinio
Žymių. Dar Tadui su Grafu linksmumo trūko,
Nes nepasisekė jiems šiandien trupučiuką:
Mat, Lietuvoj, kas žvėrį bėgant nesulaiko,
Kol garbę pataisys, tur dirbti ilgą laiką.
Pirmasis, sakės Grafas, žvėrį pastebėjęs,
Ir, tik sukliudžius Tadui, trauktis jam reikėję,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Asesorius ir Rejentas ginčijasi ir grįždami iš meškos medžioklės?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.