Atsivežtas dėžes, kur bonkų galvos kyšo;
Pirmiausia taurę krištolinę išsirišo
(Teisėjo gautą iš vienuolio Bernardino).
Dėžėse buvo vis iš Dansko tik degtinė;
Teisėjas, bonką keldams: »Sveikas būki, taria,
Tu, Dansko mieste, mūsų būsi vėl po karo!«
Pradėjo likerį čia pilstyt sidabrinį,
Kol ėmė padugnių varvėt lašai auksiniai.
O bigosas jau virė. – Žodžių būtų stoka
Nupiešt jo skonį, jo kvapumą ir visokias
Spalvas; tik supynimas žodžių atsirastų,
Bet jo esmės miestiečio pilvas nesuprastų.
Lietuvių dainas ir valgius teįkainoja
Tik tie, kur lankos kaime, kur dažnai medžioja.
O bigosas juk valgis net mieste pirmiausias,
Nes dedama į jį daržovės įvairiausios,
Paskui kopūstai sukapoti, įraugyti,
Kuriuos, kaip sakoma, nekramčius tinka ryti;
Jie mėsą dengia uždengtuose katiliukuos,
Nuo garo syvai įvairiausi keičias, sukas,
Nuo karščio kunkuliuoja, iki viršui tyška,
Kol antvožą pakėlę pro graižus ištryška,
Ir plečias aromatas malonus aplinkui.
Išviręs jau. Šauliai visi tad susirinkę
Ginkluoti šaukštais, tris kartus susaliutuoja,
Tik skamba varis, greitai bigosas garuoja,
Kaip kamparas, ir nėr; tik katilų nasruose
Dar sukas garas kaip vulkano viduriuose.
O kai ik sočiai prisivalgė, prisigėrė,
Visi užsėdo žirgus ir uždėję žvėrį
Ant ratų jojo jau namo linksmi iš girios,
Asesorių ir Rejentą tiktai išskyrus,
Kurie vis ginčijosi: viens del sanguškinio,
O kitas dėliai savojo sagalasinio
Žymių. Dar Tadui su Grafu linksmumo trūko,
Nes nepasisekė jiems šiandien trupučiuką:
Mat, Lietuvoj, kas žvėrį bėgant nesulaiko,
Kol garbę pataisys, tur dirbti ilgą laiką.
Pirmasis, sakės Grafas, žvėrį pastebėjęs,
Ir, tik sukliudžius Tadui, trauktis jam reikėję,
O Tadas tvirtino, kad būdamas tvirtesnis
Ir nuolauža mosuoti būdamas vikresnis
Vaduot norėjęs Grafą; juodu taip kalbėjo
Triukšmingoj jojančių medžiotojų eilėje.
Viduj jojikų jojo Voiskis; tas garbingas
Senukas šiandien buvo linksmas ir kalbingas.
Žinodams gi, kad priešus du sutaikyt reikia,
Jis tęsė pasaką Doveikos ir Domeikos:
»Asesoriau, jei aš sakiau gali kovoti
Su Rejentu, tai nemanyk, kad aš besotis
Ir kraujo noriu; Dieve gink! Galiu priminti,
Kad jums komediją norėjau suvaidinti,
Atnaujint konceptą, kurį buvau sustatęs
Anuomet: Jūs jauni, dar maža esat matę,
Nepamenate pasakos laikų manųjų,
Garsios nuo girių šių iki raistų didžiųjų.
»Domeikos ir Doveikos, keista, priešingumai
Iškilo tik iš pavardžių jų panašumo,
Kenksmingo jiems. Nes, būdavo, kai susirinkę
Seimelyje Doveikos uolūs šalininkai
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Asesorius ir Rejentas ginčijasi ir grįždami iš meškos medžioklės?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.